Va kokį svečią jum pristatau šįkart…

Dar nuo vasaros vidurio kibinau vieną svetį pasisakyti mano bloge. Ilgai truko nelabai intensyvus susirašinėjimas ir galiausiai pavyko! Šiandien bloge svečiuojasi pakankamai žinomas kino kritikas Gediminas Jankauskas (žemiau jis kartu nuotraukoje su Skirmantu Valiuliu)

Dar ne taip seniai ir aš pas jį sėdėjau “Kino įvado” paskaitose VDU, namų darbus rašiau :). Tad, štai ką Jums visiems rašo Gediminas:

Timas: ” Norėčiau paprašyti, kad Jūs nurodytumėte geriausius 2009 metų filmus, kuriuos matėte.”
Gediminas: “MANO SUBJEKTYVI nuomone:
geriausias NEPRIPAZINTAS metu filmas “ABEJONE” (Doubt) – penkios nominacijos ir ne vieno “Oskaro” :)))
Dar man labai patiko lietuviskas DUBURYS ir kontraversiskas Franmcois Ozono filmas “RIKIS” (dabar bus rodomas Vilniuje).”

Imdb linkai:
Doubt
Duburys – nėr, bet kinuose dabar rodo, kiek žinau.
Ricky

Ačiū Gediminui, einam žiūrėt filmų visi!

Sesė pas Radioheadus..

Seniai taip belaukiau kokio tais įrašo kažkieno bloge. vis laukiau laukiau ir sulaukiau :) jis čia.

Svečio įrašų savaitės apibendrinims

Nu ką. Patenkints. Nesitikėjau, bet pasijutau, jog mano bloge šeimininkauja kiti ir buvau maloniai nustebints. Tiesą sakant, šiek tiek pailsėjau nuo blogo. Nereikėjo taip stipriai gilintis į komentarus ar įrašus, stebėjau viską pasyviai ir tiek. Rekomenduoju šį reikalą biški pavargusiems blogeriams :)

Anyway, jei kas nespėjot atsiųsti svečio įrašų per tam skirtą specialią savaitę – siųskit bet kada :) Jei tiks, įdėsiu.

Svetys #4 Saulius apie kontraversišką užsiėmimą – važiavimą dviračiu.

Sauliaus (ir Astos) blogas yra va čia.

 Save įvardinčiau, kaip buvusį ir dabar vėl grįžusį į doros kelią dviratininką mėgėją. Na, sieloje toks esu visada, ar minu, ar ne. Todėl jaučiuosi turįs teisę apie dviračius reikšti visokeriopą subjektyvią nuomonę.

 Taigi, paprastas klausimas — kokio velnio minti dviratį, kai yra kur kas patogiau važiuoti automobiliu ar viešuoju transportu? Į darbą aš automobiliu atvažiuoju per 10 min. be jokio diskomforto. Dviračiu atminu per daugiau kaip 20 min., atvažiuoju šlapias, drebančiom kojom ir dar turiu eiti į dušą, persirengti ir panašiai. Prisideda dar 10-15 min. Grynas absurdas. Na, o jei lyja, tai dviračiu važiuoti visiška kančia.

Galima sakyti, kad dviračiu važiuoti bent jau pigiau, nei automobiliu ar mikriukais. Nesąmonė. Nebent turite seną dviratį ar nusipirkote naudotą. Arba jūsų automobilis yra keturių litrų monstras, srebiantis benziną. Aš pats neseniai įsigijau naują dviratį ir paskaičiavau, kad kasdien važinėdamas pirmyn-atgal į darbą atitinkamą kuro kiekio kainą „sutaupyčiau“ per du šimtus tokių kelionių. Tiek tinkamų darbo dienų metuose nėra! O važinėjimas dviračiu vis tiek prasideda nuo dviračio įsigijimo ir retai tas dviratis nieko nekainuoja.

Visur teigiama, kad dviratis yra viena iš ekonomiškiausių raumenų jėga varomų transporto priemonių. Teoriškai gal ir taip. Pats žinau, kad įmanoma dviračiu važiuoti nepavargstant. Bet pabandykite įsigiję dviratį nulėkti kitą dieną 6-7 km į darbą. Atrodys, kad tą patį atstumą nuėjęs jaustumeisi kur kas geriau. Ypač, jei pakeliui yra vienas kitas kalnas. O man pakeliui yra žymusis bandęs sugriūti Kleboniškio tiltas, iki kurio reikia Islandijos plentu nusileisti, o paskui užkilti. Automobiliu spusteli „gazą“ ir užleki net pavaros nekeisdamas. Dviračiu taip neužlėksi, arba sprogs kojų tricepsai. Esu eksperimento dėlei į savo mylimą kalną užmynęs trečia pavara iš septynių, tačiau daugiau to nekartosiu. Galima visą maršrutą numinti pensininko ritmu ir džiaugtis sausa nugara, bet pirmas rimtesnis kalniukas važiuojant bet kokia pavara privers nusilesti. Tai kur tas energijos ekonomiškumas? Teko sutikti kalnų, į kuriuos dviratį lengviau užsivesti, nei užvažiuoti. Vadinasi, pavarų intervalas yra nepakankamas, jei negali užminti „ekonomiškiau“.

Apie dviračio sėdynes atskira kalba. Gali ji būti kokia nori patogi, tačiau subinė ir reprodukciniai organai kentės bet kokiu atveju. Ypač, jei teks pavažiuoti neasfaltuota ar plytelėmis klota danga. Panašiai kenčia ir rankos, pečiai ir ypatingai galva. Smegenims kratymasis tikrai nebaisiai patinka. Galbūt dviratis su amortizatoriais šią problemą kiek išsprendžia, bet pats esu tokiu važiavęs — valdymas visai kitoks, ekstremalesniu maršrutu važiuojant galima kur kas lengviau nusiversti. Be to, amortizatoriai yra smarkiai papildomas svoris.

Ką gi, dar vienas dalykas, dėl kurio galima pasvarstyti, yra sveikata. Judėjimo nepakankamumas šiuolaikinėje visuomenėje yra kita blogybė po rūkymo. Kadangi pagrindinė mano darbo priemonė yra užpakalis, tai judėjimas yra būtinas. Ypatingai kūno išlepimas pasijunta kokioje turistinėje kelionėje, kai nuo rimtesnio maršruto organizmas pradeda apsimesti mirštančia gulbe. Aišku, mano 6 km į vieną pusę darban yra juokingi, dviračiu tai nėra rimta treniruotė. Tačiau prideda šiek tiek judėjimo prie sėslaus gyvenimo būdo. Neturiu nei laiko, nei noro, nei entuziazmo mokėti pinigus už treniruoklius — tai apiplėšimas. Lengviau prisiversti sugaišti kiek daugiau laiko minant į darbą — į jį keliauti vis tiek reikia.

Yra manančių, kad dviračiu važiuoti tarp automobilių yra pavojinga. Na, pavojinga tikrai ne taip, kaip atrodo. Dviratininkas gatvėje yra kur kas judresnis ir dinamiškesnis už automobilius. Tikimybė, kad dviračiu įvažiuosi kam nors staigiai pastabdžiusiam į užpakalį, yra juokingai maža. Prie šviesoforo iš vietos dviračiu galima „rauti“ geriau už gerą bimbalą. Dar teigiama, kad dviratininką gatvėje sunkiau pastebėti. Iš dalies taip, bet paprastai dviratininkas pats daugiau pastebi aplink save. Netgi Kaune vairuotojai yra pakankamai tolerantiški.

Mitas apie prisikvėpavimą teršalais jau seniai paneigtas. Sėdėdamas automobilyje tarp kitų visokio brudo dėl ventiliacijos trūkumo prisikvėpuoji daug daugiau, nei stovėdamas tarp automobilių lauke, ant dviračio. O važiuojant gauni visko dar mažiau.

Taigi, su sveikata dviračio atžvilgiu prasideda pliusai. Tiesa, jei stengsiesi labai intensyviai minti, gali susigadinti ir raumenis, ir sąnarius, todėl krūvį reikia pasirinkti proto ribose. Skubėti dviračiu didesniais atstumais irgi neverta — nauda bus nedidelė, o išsekimas milžiniškas.

Kokie dar dviračio privalumai? Man pačiam svarbiausias yra pasitenkinimo savimi jausmas — „aš galiu tai padaryti, įveikti tokį atstumą, treniruotis, sportuoti ir gėrėtis rytmečio saule ne pro stiklą“. Po ilgo laiko prisiruošęs sėsti ant dviračio pusę nakties nemiegojau — kankino baisus jaudulys. Atvažiavus į darbą dėl nuovargio pusę dienos nebuvo darbinės nuotaikos. Tačiau organizmas prisitaiko greitai. Įveiktas kalniukas, atrodo, išsunkia viską, bet po poros minučių jį pamiršti, raumenys greitai įpranta atsistatinėti.

Smagu važiuoti ten, kur galima tik eiti. Parkais, miškais ir kiemais. Visada gali apsimesti pėsčiuoju ir nulipęs nuo dviračio kirsti gatvę ten, kur reikia. Ir, nors taisyklės teoriškai draudžia, gali negalvoti apie „galbūt vieną mažą alaus“ :-D

Paskutinis faktorius yra tas, kad žmonės nors ir stengiasi viską racionalizuoti, paprastai yra visiškai neracionalūs. Objektyviai aš netikiu, kad mano dviratis atsipirks. Netikiu mynimo „ekonomiškumu“. Netikiu net ir stebuklinga nauda savo sveikatai. Tačiau tikiu savo pojūčiais ir malonumu minti.

Ką gi, dėkui Timui už jo įkvepiančias idėjas ir įgyvendintus maršrutus. Aš irgi žadu kokią naktį Kauną apvažiuoti :-P Kai truputuką kojos sustiprės.

Pabaigai. Nors ir siekiu populiarumo svečio raštais, nemanau, kad mano blogas kam nors bus įdomus. Kontraversiškų ir įdomių straipsnių aš ten nerašau. Galiu nebent sudominti viena kita nuotrauka ir kelionių aprašymais.

Svetys #3 Hadrian ir jo “Diskusijų dialektika”

Hadrian blogas yra čia: www.hedocityblog.lt.

Diskusijų dialektika

Tie, kas mane pažįsta, žino, kaip vertinu žodžio laisvę, kiekvieno teisę turėti savo nuomonę visais klausimais. Mūsuose tai dar nėra plačiai priimtina, vis dar turime per daug “kas teisinga” ir “kas ne”. Tačiau šita trumpa esė ne apie tai. Kažkam net gali pasirodyti, kad pasisakau prieš žodžio (nuomonės) laisvę – nors, aišku, taip nėra. Kalbėsiu, veikiau, apie populiarų nesusipratimą (dažnai vedantį mane iš proto) ir, tiesą sakant, labai fundamentalų racionalaus komunikavimo principą. Pažadu, truputis jūsų kantrybės atsipirks su kaupu.

Nebent esate panašus į mane, turbūt daug nesusimąstote, kai reiškiate savo mintis tuo ar kitu klausimu. Ne, tai nėra blogai. Tačiau, tokiu atveju, jūs naudojate tą patį minčių reiškimo mechanizmą, nepriklausomai nuo situacijos. Šiame rašinyje bandysiu parodyti, jog skirtingos situacijos reikalauja skirtingų būdų, kuriais mes jas analizuojame bei diskutuojame. Panašiai, kaip sunku susikalbėti dviem žmonėms kalbantiems skirtingom kalbom, labai sunku susikalbėti žmonėms, to nepaisantiems (t.y. naudojantiems skirtingus argumentavimo principus). Absurdiška būtų neigti, jog kalbant abiem šalim suprantama kalba palengvina komunikaciją.

Pirmoji klausimų kategorija susideda iš klausimų, neturinčių (ir negalinčių turėti) objektyviai teisingo atsakymo, pavadinkim ją etikos grupe. Tokių klausimų (ar problemų) pavyzdžiai būtų: “ar meluoti blogai?”, “kaip turiu rengtis?”, “ar tinka vyrams nešioti sijonus?”, “ar turime mylėti žemę, kurioj gimėm?”, etc. Kartais klausimas gali (kaip mums atrodo) turėti akivaizdų, visuotinai priimtą atsakymą (“ar nužudyti kitą žmogų gerai?”), o kartais gali egzistuoti tiek nuomonių, kiek yra jas reiškiančių (“kokia turėtų būti ideali moteris (vyras)?”). Kartais atsakymas į klausimą gali mums būti akivaizdus, o kartais mes gali ilgai laužyti galvą ieškodami atsakymo. Svarbu suprasti, kad atsakymų įvairovė bei kokybė nedaro įtakos problemos ar klausimo priskyrimui tai ar kitai kategorijai – kriterijus, kurį naudojame – turi ar neturi mūsų klausimas objektyvų atsakymą (nesvarbu mes jį žinome ar ne). Taigi, mano pirmasis postulatas toks:

Niekas neturi tiesos monopolio į etikos grupės klausimus, todėl kiekvienas galime turėti savo nuomonę šiais klausimais – visos nuomonės teisingos (nes teisinga nuomonė neegzistuoja)

Antroji klausimų kategorija susideda iš problemų, kurios turi (žinomą ar nežinomą) teisingą atsakymą – pavadinkime ją faktų grupe. Pavyzdžiai: “kokios spalvos mano akys?”, “”, “kiek sveria mano šuo?”, “koks yra pasaulio 100m bėgimo rekordas”, etc. Faktų grupės klausimai turi vieną teisingą atsakymą, kurį mes žinome arba ne. Mums nežinant, atsakymas gali būti žinomas kitų žmonių arba iš nežinomas apskritai. Vėlgi, svarbu suprasti, kad net jei niekas pasaulyje nežino atsakymo į kažkurį klausimą, jis pilnai gali priklausyti faktų grupei, jei tenkina mūsų anksčiau apibrėžtą reikalavimą (teisingas atsakymas egzistuoja). Sakykim niekas gali nežinoti kiek tiksliai žmonių gyvena žemėje ar kiek ilgai žiurkė gali sulaikyti kvėpavimą, tačiau abu šie klausimai priklauso faktų grupei. Dabar antrasis postulatas:

Faktų grupės klausimai turi teisingą atsakymą, todėl “žodžio (nuomonių) laisvės” principas jiems nėra taikytinas. Mes tiesiog tą atsakymą žinome arba ne. Teisingas atsakymas nesikeičia laikui bėgant

Trečioji kategorija – mišri – susideda iš klausimų, kurie (tarsi) turi teisingus atsakymus, tačiau jie veikiau (atrasti) žinomi netiesiogiai, suformulavus teorijas, pagrįstas netiesioginiais įrodymais (faktais). Jei norite sužinoti mano šuns spalvą, galite jį apžiūrėti. Turite faktų kategorijos klausimą. Pamatę mano šunį, jūs žinote atsakymą, kiekvienas jį matęs žinos tą patį atsakymą ir, lengva suprasti, šis atsakymas absoliutus (tikrai teisingas). Tačiau sakykim jūs norite sužinoti gulbių spalvą. Ne vienos konkrečios gulbės, tačiau visų (kokių spalvų jos būna?). Naudojate panašų (empirinį) metodą – apžiūrinėjate gulbes. Apžiūrite 10 gulbių – visos baltos. Ne, galvojate, o kas jei yra kitokių? – Tad toliau apžiūrite dar 90 (viso 100) – vistiek visos baltos. Iš to jūs darote išvadą – formuluojate teoriją – kad visos gulbės baltos. Čia turime klasikinį teorijų grupės problemos pavyzdį. Viena vertus, geri šansai jūsų teiginys teisingas. Tačiau kaip ten bebūtų, tai pats racionaliausias “spėjimas”, kurį galite padaryti. Tačiau nesuklyskite, nors 100 jūsų apžiūrėtų gulbių buvo baltos, juoda gulbė visgi gali egzistuoti, jūs jos tik nematėte. Tai ir yra kas skiria teorijų grupę nuo faktų. Trečiasis postulatas:

Teorijų grupės klausimai turi tik labiausiai tikėtinus atsakymus. Nors mes nesame absoliučiai tikri dėl jų teisingumo, tokie atsakymai yra nepalyginamai daugiau, nei spėjimai (ar kažkieno nuomonė).

Taigi, dabar žinote viską apie problemų grupes… Tolesnėje rašinio dalyje apžvelgsime tinkamus tyrimo bei argumentacijos (ginčo) metodus kiekvienai iš grupių, bei dažniausiai pasitaikančias klaidas (vedančias į nesusipratimą bei žlugdančias mūsų apsikeitimą informacija).

Etikos grupė yra filosofų gyvenamoji vieta. Viena, suprantama, susipažinimas su bent jau žymesnėmis filosofijos atšakomis labai padeda tokioje diskusijoje. Labai sunku pasakyti kažką vertingo žmogui, neperskaičiusiam nei vienos filosofinės knygelės. Tačiau gera naujiena yra tai, jog nežiūrint to, kiekvienas galime teigti savas tiesas (sutinkamai su pirmuoju postulatu). Kas nuostabiausia, mūsų teiginiai niekada nebus būti klaidingi – iš esmės mes tik komunikuojame apie save. Mes pasakojame tai, kuo tikime, kas mums patinka ir ko norėtume. Vienintelė įmanoma klaida čia, kaip ironiškai, yra tai pamiršti. Pamiršti, jog nėra teisingų nuomonių. Pykti, kad kitas galvoja kitaip, bandyti jį “atversti”, o nepavykus griebtis smurto. Skamba pažįstamai? Nenuostabu, religinis sektantiškumas yra viena to apraiškų (kažkam gal artimesnis pavyzdys bus dauguma delfi komentarų). Teiginys “Bušas idiotas” irgi priklausytų šiai kategorijai, ir tereikštų mano asmeninę nuomonę – tobulai legalu tai viešai teigti šalyje, kur šis žmogus yra prezidentas (“žodžio laisvė”?). Kodėl tada būsiu sodinamas net į kalėjimą (jei siūlomas įstatymo projektas bus priimtas), viešai pasakęs “man patinka gėjai” (arba “gėjai jėga”)? Ir spėkite kokioje šalyje?

Faktų grupėj jau visai kita tvarka. Faktai tiriami empiriškai ir visos išvados daromos logikos pagalba. Tad valdo logika + empirinis patyrimas. Gera naujiena tai, kad visi mes galime matyti bei girdėti. Tad jei aš mačiau, kad kaimynas nusipirko naują mašiną, aš tai žinau (kartu jos spalvą, markę, etc.). Arba aš galiu girdėti, kada trinkteli durys, taip žinodamas, kad kažkas grįžo namo (nemaišyti su “girdėjimu” kažkokio pasakojimo – tai nebus empirinis patyrimas, nes mes “patirsime” tik įvykio perpasakojimą, ne patį įvykį). Bloga naujiena ta, kad negalime visko matyti ir girdėti, turime priklausyti nuo kitų patyrimo šaltinių bei pasikliauti savo logika (darant išvadas). O va su logika, brangieji, mums sekasi ne kaip. Daugumai iš mūsų. Kadangi niekas nėra ginčytis apie tai ką abu matė (ar girdėjo), visi nesusipratimai, ginčai ir nesutarimai gimsta, kaip taisyklė, dėl logikos stokos. Ir aš nenoriu menkinti ar nuvertinti kažko, tas atsitinka su pačiais protingiausiais iš mūsų. Štai keli klaidingos logikos pavyzdžiai:

- aš valgau rūkytus lašinius, kad ilgiau gyvenčiau: “mano senelė valgė daug rūkytų lašinių ir išgyveno 105m.” – mes juk nežinome, kiek būtų ji išgyvenusi, jei nebūtų valgiusi lašinių; teisingas tyrimas būtų stebėti atsitiktinių žmonių grupę, pusę jų maitinant rūkytais lašiniais;

- aš aktyviai investuoju į akcijų biržą, sekdamas vieno guru pėdomis (naudoju jo sistemą): kadangi jis tapo milijonieriumi per 3 metus, aš irgi tikiuosi tai pakartoti – jo sistema galėjo būti pelninga vienais metais, gali būti nuostolinga kitais (t.y. gal jam pasisekė); mažiausiai, bent jau turėčiau patikrinti sistemos pelningumą ilgesnio periodo metu (akcijų biržos simuliacija), ryžtingai atsisakydamas jos nepalankių rezultatų atveju;

- stengiuosi kuo labiau išsiskirti iš visų, nes nenoriu būti “pilkos masės” dalim – vidinių savybių išskirtinumas veda prie savaimio išsiskyrimo iš kitų tarpo, o ne atvirkščiai; ekstravagantiškas elgesys pats savaime nepadės man tapti “gilesne” asmenybe.

Teorijų grupė, spėju, jums pati tamsiausia. Natūralu, joje kyla didžiausia dalis nesusipratimų (vedančių į aršius ginčus ir konfliktus). Priežastis yra ta, jog intuityviai, mes nesam linkę suprasti, koks teiginys kvalifikuoja į teoriją (ir tampa reikšmingu) ir koks ne. Jei aš pateiksiu jums bone fide teoriją, o jūs to nesuprasite, (1) dažnai jūs tai priimsite labai skeptiškai, (2) kaip kontroargumentą pateiksite savo teiginį, tačiau vadovausitės veikiau savo nuomone, t.y. etinių klausimų grupės metodu, (3) arba, stokodamas logikos, jūs neteisingai interpretuosite faktus, tokiu būdu sukurdami klaidingą teoriją. Štai kaip vystėsi vienas iš mano pokalbių:

Aš: Šiandien žiūrėjau įdomią laidą apie astrologiją. James Randi buvo pasikvietęs vieną žymų astrologą. Pasirodymas baigėsi visišku fiasko, astrologas stipriai klydo ir retai pataikydavo pasakyti kažką teisingo.

Jis: Aš tai aiškiaregiais tikiu (pastebėkime laisvą žodžio astrologas interpretavimą bei etinės grupės argumentacijos terminologiją – tikiu). Aš pats buvau pas vieną, tai viskas, ką sakė pasitvirtino. (dabar klaidingai interpretuojami empiriniai faktai ir sukuriama nepagrįsta teorija)

Aš: Rimtas? Nesiūlei jam pabandyti gauti tą 1 milijono dolerių premiją? Tereiktų parodyti ką jis gali…

Jis: Nu kur dabar jis važiuos į Ameriką? Jis pinigų tam neturi, aš pats jam 50 litų daviau už būrimą, tai labai apsidžiaugė.

Aš: Tai kelione kelių tūkstančių dolerių juk nekainuotų, o gautų visą milijoną? (taip kalbu, aišku, vien kad padėčiau žmogui suprasti jog tai absurdiška)

Jis: Nežinau, reikės gal pasiūlyti (čia suprantu, kaip nuoširdžiai mano pašnekovas tiki tuo aiškiaregiu)

Aš: Klausyk, o tu įrašinėjai, ką jis tau sakė? Norėčiau paklausyti…

Jis: Ne, bet aš atsimenu 3 dalykus, kurie teisingi buvo.

Aš: Tris dalykus… o kiek “dalykų” jis tau pranašavo?

Jis: Nežinau, neskaičiavau, gal 10 iš viso. Bet juk viskas negali išsipildyti, tai nieko nereiškia? (“nieko nereiškia”? bent jau reiškia, kad jis atspėjo vos 30% – daug ar mažai tai, priklauso nuo kiek bendro pobūdžio ar specifikuoti jo spėjimai buvo)

Aš: Matai… tame šou, astrologas darė horoskopą vienam žmogui iš salės. Vėliau jį garsiai skaitė. Tam žmogui tiko gal 20%, tačiau žmonėms salėje tiko nuo 5% iki 35% irgi (tos pačios pranašystės). Ar supranti ką tai reiškia? (tiesa akivaizdi – nors techniškai įmanoma, kad tiesiog susirinko tokie “panašūs” žmonės, todėl turime teoriją o ne faktą, nors labai arti)

Jis: Tai nieko nereiškia. Kaip jau sakiau, man gerai atspėjo, be to mano draugas buvo, jam irgi išsipildė (“tai nieko nereiškia”? – remiantis eksperimento rezultatais, teorija formuluoja pati save, taip sakant; “kaip jau sakiau” – laida buvo apie astrologus, ne aiškiaregius apskritai, tad techniškai tavo argumentas net ne į temą; sakai draugas irgi buvo… nekalbu apie subjektyvumą – neturime pranašysčių įrašo – salėje juk irgi dalyvavo 150 žmonių! wow, žmogus visai be logikos – nėra prasmės tęsti šio pokalbio)

Turbūt išvarginau, tad jau baigiu. Tik paminėsiu dar vieną mane gluminančia miskoncepsiją. Atrodytų kaskart, kai tik iškyla diskusija apie religinių knygų prieštaravimą šaltiems faktams, gindami religiją žmonės griebiasi to paties argumento: “jūs tikite į mokslą, mokslas yra jūsų religija (suprask mes tik meldžiamės skirtingiems dievams)”. Neteko matyti gerai į tai atsikirtusio ateisto, todėl pateiksiu savą versiją: religija priklauso etikos grupei (niekas nenuginčys), mokslas (priklausomai nuo koks) – faktų arba teorijų. Tiek tų skirtumų (ir panašumų) – visiškai skirtingi pasauliai, jei skaitėte ką rašiau aukščiau. Todėl ne, aš neturiu nieko prieš religiją. Esu prieš neišmanymą, priskiriantį ją tai pačiai grupei su mokslu. Nei daugiau, nei mažiau. Kitą kartą, kai ginčysitės, pagalvokite, kokiai kategorijai priklauso jūsų tema ir ginčo metodus pasirinkite atitinkamai.

Hadrian

Svetys #2 Vitalijus ir jo įrašas apie vairavimą ir psichologiją

Sveiki, esu Vitalijus iš http://stableic.wordpress.com/ man 21m dar pakolkas esu dirbantis studentas ir tiesiog dar jaunas augantis organizmas. Taigi nesiplesiu apie save ir pradedu savo įrašą.

Kadangi Timas yra psichologas tai pagalvojau, kad pameginsiu kiek savo mintis susieti su psichologija ar su psichologiniais dalykais. Pameginsiu papasakoti ( iš patirties ) ar pasikeičia vairavimas pasikeitus mašiną ( iš blogesnes į geresnę ).  Taigi nusipirkau naują mašiną ( na ta prasme nauja ji yra man, o šiaip 96 metų galo ). Ankščiau važinėjau su visiškai sukriošusiu, sulužusiu ir nežinia kaip važiavusiu kibiriuku ant ratu:

• Vardas jo buvo Nissan Micra 91m.
• Amortikų ten rasta nebuvo jau seniai, daug kas laikėsi ant diržėlių skirtų laidams surišti.

• Maksimalus greitis kuri man pavyko su ja pasiekti buvo 129 km/h ir tai čia buvo dar gerokai ankščiau ir tada ji dar nebuvo tokia lieva.

Kai susiruošiau pirkti naują mašiną Kristina (mano panelė) klausė manęs ar nepasikeis mano vairavimas ar vairavimo stilius kai įsigysiu naują mašiną. Atsakydavau, kad nežinau, bet, manau, kad ženkliai tikrai nepasikeis. Bet kai įsigyjau pagaliau naują maškę ( Opel Vectra ) jau po kelių dienų ( vistiek reikėjo dar priprast ) pastebėjau, kad tirkai kitaip vairuoju:

1) Tiesiog kai kuriose situacijose kur su Micra praleisdavau mašinas ir tik tada rikiuodavaus į kitą juostą dabar tiesiog spusteliu “gaziuką” ir įlendu kur man reikia.

2) Kelyje jaučiuosiu matomas ir labiau reikšmingas. Tiesiog tikrai įsivaizduoju kai kiti vairuotojai kelyje pastebėdavo Micrą tikrai keikdavosi ir galvodavo ” bl** ką tu čia su savo grabu veiki”, o dabar nemažai kam ir aš taip pasakyti galiu. Aišku neprašmatni ir dabar mano mašina, bet palyginus su Micra dabar tikras rojus ir jaučiuosi kaip už prabangiauso merso vairo.

VIETOJ IŠVADOS:
Kažkaip galvoju, kad pradedu suprasti tų pačių kietų mersų ir bemvų vairuotojus, nes kai gera mašina ir visi isižioję žiūri į tave už jos vairo tai esi atsiputęs ir tau dzin ant tų “suš*iktų” kelio ženklų. Aišku kažkiek gaila, kad Lietuvoje dažnai galioja taisyklė “kieno brangesnė tas ir pirmesnis”, bet taip yra. Žodžiu apibendrinant pasakysiu, kad tavo padėtis ir elgesys kelyje tiesiogiai priklauso nuo tavo transporto priemonės klasės, išvaizdos ir brangumo :)

Svetys #1 Vajado ir “Skraidyti baisu”

Įrašas pirmiausia jo tinklapyje buvo patalpintas, tai duodu nuorodą, aikit visi skaityt ;)