Top Gearo išmintis :)

Įgyvendinu čia tokį savo sumanymą – pažiet visus Top Gearo sezonus. Tai daba trečią žiūriu. S03E02. Ir ten tokį super greitą BMW Clarksons testuoj. Kad būtų super greits, jisai kuo lengvesnis padaryts tas BMW. Tai labai patiko apibūdinims: “Think about it as a BMW with bulimia” :)

Truputį apie pasitikėjimą savimi

LNK su manim porą epizodų filmavo, bet antro sakė neberodys :) Užteks ir pirmo mano populiarumui :))) Antrojo epizodo mintis jie gražiai sudėstė šiame straipsnyje. Tai dabar TV manęs vėl ilgai nebepamatysit musiau.

Dar šiek tiek iš Birštono

Kai buvau Birštone pas Spinelli šiek tiek minčių ir į gautą blonknotuką pasirašiau, tai čia surašysiu, kad kur nepasimestų :)

Alekseičikas: zamečatelnyje liudi, tiesiogiai verstum – nuostabūs žmonės, o iš tikrų verčiasi zametnyje, tokie, kuriuos verta išskirti, pastebėti, pagerbti.

Mafijos būdas – padaryti tokį pasiūlymą, kurio negalėtum atsisakyti :)

Etiniai (psichologo) principai apskritai yra vienas didelis “namiokas” į jo širdį.

Rusiškai pasaulis – mir, o taip pat tas žodis reiškia “taika”. Lietuviškai pasaulis reiškia “po saule” – pa-saulis…

Ir paskutinė mintis iš Spinelli seminaro (nes kitos labiau iš prieš tai vykusio posėdžio):
“Terapinį pasaulį nuo kitų pasaulių skiria jo paprastumas. Ten tik 2 gyventojai, aiškios taisyklės. Ten paprasta būti paprastu, tiesiu, aiškiu. Daug sunkiau pažeisti taisyklę ir likti nepastebėtu.”

Gero savaitgalio visiems!

Ernesto Spinelli@Birštonas, HEPI konferencija 09.09.25

Spinelli yra vienas žymiausių šiuolaikinių egzistencinės psichologijos atstovų. Knygų lietuvių kalba dar nieks nevertė ir neleido, bet pamatyti jį tikrai buvo gerumas. O dar ir autografą gavau :) Pateikiu seminaro apie pokyčius metu užsirašytą medžiagą. Medžiaga neredaguota, tokia “onlineninė”.

Ernesto Spinelli 09.25 Birštonas

Spontaniškai atsakė Rimui, kad kalbės apie pokyčius. Bet Dievas juokiasi iš planų. Nėra labai didelio aiškumo galvoj, todėl turės skaityt iš lapo. Atsiprašė už tai.

Šiaip jis mėgsta daug labiau tik kalbėti.

Kas pokyčiuose kelia klausimą? Kur slypi tas klausimas?

Terapeutai dažnai laikomi – duodančiais pokytį. Ką mes darome, kas provokuoja pokytį klientuose? Ar mes iš tikrųjų suvokiame, kas verčia keistis, kas daro pokytį?

Pokytis yra vienintelis nekintantis dalykas mūsų gyvenime. Gyvenimas keisis ir mes tuo galime būti tikri. Pokytis yra konstanta. Dažniausiai net nepastebime pokyčių. Ne apskritai pokyčiai yra nepriimtini, bet kažkokie konkretūs pokyčiai mums netinka ir nepatinka.

Kas yra tokio tuose specifiniuose pokyčiuose, kurie verčia mus juos atmesti?

Vadiname juos nesąžiningais, netoleruotinais, nepageidaujamais.

Tie pokyčiai, kurie mums nepatinka, yra būtent tie pokyčiai, kurie meta mums iššūkį ir verčia keisti save. Mes juos suvokiame kaip grėsmingus sau. Nelengvumas susijęs su nemielu pokyčiu gali rodyti, kad aš pats esu verčiamas keistis ir tokiu būdu, kad negaliu nuspėti ateities, negaliu kontroliuoti ir t.t.

Mus destabilizuoja. Destabilizuoja mūsų savęs vaizdą, kurį norime išlaikyti. Ne patys įvykiai yra provokuojantys, bet santykis tų įvykių su mūsų vidiniu stabilumu, vidiniu aš vaizdu. Kas aš esu ir kas aš nesu. Kuo aš galiu būti ir kuo negaliu būti. (Realiai tai apie savęs vaizdą kalbą ir jo stabilumą).

Jei mes tik ir būtume nuolat besikeičiantys, tai niekad negalėtume pasakyti, kad „aš pasikeičiau“. Aš tik keisčiaus ir keisčiaus nuolat. Niekad nefiksuočiau savęs. Negalėčiau pasakyti, kuo aš buvau, kuo būsiu ir t.t. Reflektyvumas leidžia mums kontempliuoti apie pokyčius.

Tam, kad patirti pokytį, mes turime mokėti reflektuoti. Turime gebėti prisiminti praeitį ir numatyti ateitį. Antrasis paradoksas – pokyčiui reikia tęstinumo (continuity). Tam, kad pastebėtume pokytį, turime suvokti tęstinumą.

Pokyčiai, kurie nenervina mūsų, neatakuoja mūsų tęstinumo jausmo, negrasina mums. Tie pokyčiai realiai nepakeičia mano tęstinumo, neiškreipia mano gyvenimo kelio ir t.t. Pokyčiai, kurie „nervina“ mus – būtent jie grasina tęstinumui, jie kreipia gyvenimo kelią. Laužo mūsų tęstinumą.

Tęstinumo sulaužymas atneša nesaugumą į gyvenimą.

Kuo toliau nuo tęstinumo, tuo daugiau neapibrėžtumo, neaiškumo. Tada kyla gynybinės reakcijos, kurios stengiasi padėti nesikeisti tam, kad išlaikyti buvusį „aš“.

Kodėl gynybiniai mechanizmai neatlaikys? Gąsdinantis pokytis jau yra įvykęs. Tai yra, jei aš jau patiriu neigiamas emocijas – jau įvyko pats pokytis, tik aš su juo dar nesusitaikiau. Mes apsimetame, kad galime padaryti, jog pokytis neįvyktų, bet pokytis jau įvykęs. Mes realiai tik netenkame labai daug energijos, apgauname save. Uždelsiame. Kai dirbame su nemaloniais pokyčiais, akcentą reikia dėti į nemalonumą, bet ne į pokytį. Per nemalonumą gali pasimatyti pokyčio poveikis. Kas būtent man jame nepatinka, kaip pasikeitė mano ateities vaizdas ir t.t. Dažnai lydi jausmas, kad esi torn apart („suplėšytas“). „Aš esu perplėštas į dvi dalis ar į daug dalių“, „I can‘t hold myself together“, „I‘m falling apart“.

Jei priimu pokytį – pasikeisiu nenuspėjamais keliais.

Dar prieš priimdamas pokytį noriu žinoti, kad būsiu saugus, noriu žinoti, kas manęs laukia ateityje.

Susidūria nenuspėjamumas ir tęstinumas. Uncertainty ir continuity.

Pokytis kaip mirtis. Tai ne tik santykio, svajonės, galimybių mirtis, tai daug skausmingesnė mirtis. Tai egzistavusio „aš“ mirtis, kuris identifikavosi su svajonėmis ir galimybėmis. Kiekviena mirtis atneša su savimi ir prisikėlimo galimybę. „Naujas aš“. Nauji santykiai, nauji požiūriai, naujos galimybės. Tačiau kas tas „naujas aš“ yra. Ar aš atpažinsiu jame save? Kiek dar liks ten manęs? Gal jausiausi nesusijęs pats su savimi. „Būsiu ne savo kailyje“. Šie pokyčiai verčia mus šokti į nežinomybę. Kai šoki, pasekmių atgal jau nebeatsuksi. Iššūkis priimti nežinomybę ir jos nešamas pasekmes.

Visada tokius pokyčius lydi skausmas, tačiau iš kitos pusės ir palengvėjimo jausmas.

Vienintelis būdas, kai susiduria senasis aš su naujuoju ir norima sužinoti, koks tas naujasis bus – tai tapti tuo naujuoju, rizikuojant ir nežinant.

Nepaisant to, koks gims tas naujasis – nebegalėsi grįžti ir būti senuoju…

Kartais toks iššūkis būna netoleruotinas, nepakeliamas.

Veikia dvi jėgos: noras likti saugiai ir apsimesti, kad nieko nenutiko ir noras nerti į nežinomybę. Tarpinė pozicija, kurią kuria gynybiniai mechanizmai – aš priimu pokytį, tačiau aš nepasikeičiu. Iliuzija. Tačiau ir šį pozicija, nors siekia palengvinti neapibrėžtumą, bet kelia labai daug nerimo, nes iliuzija, ne realybė.

Kai priimi įvykusį pokytį, pasibaigia „vidų draskantis“ nemalonus jausmas, lieka tik įtampa dėl neapibrėžtumo.

Terapijoje skirti dėmesio abiems „aš“. Dažnai ir pas mane – tik į pasikeitimą, tik į tą naują akcentas. Realiai reikia tiek padėti numirt, tiek padėti užgimti. Iš klientų dažnai perdėtai reikalaujame neregėtos drąsos. Tai yra didelė rizika – priimti pokytį, nerti į nežinomybę. Ir kartais atrodo, kad iš klientų ne tik tikimės šito, bet ir reikalaujame.

/Vyksta Alekseičiko ir Spinelli tarpusavio pokalbis. Alekseičikas išsakė mintį, kad per daug sudėtingai apie paprastus dalykus Spinelli šneka./

Jei žmogus stipriai keičiasi. Tai čia panašu į klausimą – kiek vikšro lieka drugelyje? Jei pokytis toks galingas – tai kiek labai aš pasikeičiu. Ir kiek labai laimingas vikšras tokiu pokyčiu? Kad jo liko ant tiek mažiau?…

Realiai, kai įvyksta pokytis, tėra tik vienas galimas pasirinkimas – priimti pokytį. Tačiau žmogiška sąmonė iliuziškai sukuria papildomų variantų, kad palengvintų kančias. Ir Spinelli mintis – kad iliuziškas saugumas yra galbūt dar pavojingesnis nei pokyčio priėmimas, tačiau tai visgi saugumas.

Nuo mažens žmoguje didėja reflektyvumo galimybė (sąmoningumo plėtimas?). Paauglystėje įvyksta lyg koks tai lūžis, kai žmogus atranda save, kuria savo vaizdą ir kartais disocijuoja tam tikras savo gyvenimo dalis. Nepriima daug ko savame gyvenime.

Kaip terapeutas niekada negali garantuoti, kokios pokyčio pasekmės bus. Niekas negali pasakyti, kokios jos bus.

Drąsa turi būti ne akla, bet pamatuota, kuri apima savyje tą rizikos lygį, kurį atneša pokytis.

Sartre „It literary takes nothing to change“. Žodžiu, žmogus nieko neturi daryt. Viskas ir taip vyksta, keičiasi. Nieko nereikia daryt ;)

Reikia būti ne teisingu pačiam su savim, bet teisingu su gyvenimu.

II dalis

Dabar daugiau kalbės apie tai, kad terapeutai padeda keistis.

Esminis klausimas – kaip įvyksta terapinis pokytis? Ką mes kaip terapeutai žinome ir suprantame apie terapinį pokytį?

Trumpas pradinis atsakymas: mes mėgstame apsimesti, kad žinome apie tai, ką kalbame. Bet realiai beveik nieko nežinome.

Šneka apie Placebo efektą. Jis neveikia visų lygų vienodai. Pavyzdžiui vėžio neveikia. Veikia: visus skausmo patyrimus, patinimus (įskaitant auglius), nerimui, depresijai, fobijoms.

UK dažniausiai dėl ko ir kreipiamasi į terapeutus: nerimas (baimės) ir depresija.

Trys esminiai faktoriai, darantys placebo efektyvų:

-          paciento lūkesčiai gydymo atžvilgiu (tikėjimas);

-          santykis tarp paciento ir gydančiojo (tarpusavio supratimas, priėmimas, daktaras turi žinių bagažą);

-          tarpasmeninių santykių kokybė: draugiškumas, susidomėjimas pacientu, autoriteto lygis gydančiojo, prestižas).

Panašius faktorius išskiria ir terapijos klientai, kalbėdami apie efektyvią terapiją.

Placebo efektui reikia dviejų žmonių. Negaliu pats su savimi. Nebent jei turiu susiskaidusį vidų ir kalbu su ta dalim kaip su kitu asmeniu. Žodžiu, visada reikia kito. Placebo efektui reikia santykio.

Vietoj placebo reiktų vartoti terminą contextual healing. Kontekstinis gydymas. Esmė – kontekstui, kuriame sergantis žmogus atsidūrė. Kintamieji, kuriuos išskyrė tyrėjai:

-          etiketės: daktaras-pacientas. Vien jau tai, kad save pavadinu daktaru ar pacientu – turi didelės svarbos.

-          Gestai, posakiai ir t.t.

-          Jų tarpusavio santykis

-          Kambario apstatymas, apšvietimas, pojūtis tame kambaryje. Turi būti kažkuo išskirtinis tas kambarys, ta vieta. Mistikos turi būti.

Visa tai kartu – padeda sukurti gydančią istoriją. Šie kontekstiniai faktoriai vaidina tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir medicininės intervencijos.

Reikia patikėti vaidinama role, kad suveiktų placebo. Klientui patikėti, kad jis klientas, o terapeutui, kad bus terapeutas.

Terapijoje santykis ir jei ne mažiausia ko reikia, tai kitose mokyklose – pakankamas dalykas gydymui.

Vienas iš pačių pastoviausių įrodymų tiriant terapijos efektyvumą yra (pats pastoviausias įrodymas) tai, kad nesvarbu kokią terapijos sistemą naudosi, gausi vieną ir tą patį efektą. Psichoterapinės mokyklos skirtumas yra nežymus gydymui. Nėra geriausios terapinės mokyklos.

Rozencveigas tyrinėjo tam tikrus pasikartojančius, kiekvienai mokyklai būdingus faktorius. Šiais laikais tokios paieškos vadinamos „Do Do paukščio paieškomis“ (Alice in wonderland).

Svarbu ne ką terapeutas daro, bet suteikiama tam procesui prasmė, tikėjimas ir kontekstas.

Placebo efektui svarbu, kad tikėtų abu: tiek gydytojas, tiek pacientas. Teatro analogija. Tiek aktorius tiki, tiek tu tiki.

„Dumbo efektas“. Drambliukas, kuris tikėjo, kad jo ausys skirtos skraidymui ir iš tikrųjų išmoko skristi. Jam reikėjo stebuklingos plunksnos, kad galėtų skristi. Kas yra mano kaip terapeuto plunksna, kuri įtikina mane, kad galiu užsiimti terapija, kad galiu būti terapeutu? Vienas iš tų dalykų galėtų būti mano praeiti mokymai. Jie labai reikšmingi. Diplomas galėtų būti plunksna. Mano ofisas, mano erdvė, mano kėdė, atmosfera, rūbai. „I could never do therapy if I didn‘t wear my therapist clothes“. Taip pat mano ir klientai. Jie turi savo stebuklingas plunksnas. Galėtume daugiau apie jas sužinoti. Kas klientui suteikia tikėjimo ir t.t. Jiems visai kiti dalykai gali svarbūs terapijoje. Tai ką iš jų išgirstume gali būti „very deflating to our therapeutic egos“. Interpretacijoms, įgūdžiams ir mūsų asmeninei terapijai jie nededa jokio akcento. Pirmiausia tai laikas ir erdvė. Svarbiausia turėti tam tikrą laiko tarpą erdvėje, kuriuose jie gali kalbėti arba nekalbėti. Svarbu, kad jų kažkas susidomėjęs klauso. Trečia, tas žmogus, kuris jų klauso iš tikrųjų yra žmogus, o ne automatas, robotas. Labai bendri faktoriai ir nereikia kažkokių specifinių mokyklos modelių.

Dvi kritinės magiškos plunksnos:

-          kontraktas

-          platus rėmas

Specifinės sąlygos, kurios sukuria atmosferą panašią į atmosferą teatrinėje patirtyje. Iš kur aš žinau, kad esu teatre, vaidinime? Mes susitarėme susitikti tam tikru laiku, tam tikroje erdvėje. Mes turime savo vaidmenis, mums reikia vienas kito. Aktoriams reikia publikos, publikai – aktorių. Yra laiko limitas. Vaidinimas netrunka amžinai. Jis turi pradžią, pabaigą, laikiną sustojimą.

/Vėl Alekseičikas. Pas jį jo magija, pas Spinelli savo magija./ J

III dalis

Reikia galvoti ne tik apie terapinių santykių sukūrimą, bet apie terapinio pasaulio sukūrimą, kuris skirtųsi nuo kasdienio tiek kliento, tiek terapeuto pasaulių.

Tas Timas, kuris yra terapeutas, gali būti neįtikėtinai skirtingas nuo to Timo, kurį pažįsta tėvai, mergina… Terapeutas pasikeičia, kai jis tampa terapeutu. Tas pats ir su klientu – kai klientas ateina į terapinį pasaulį, tai jau kitas žmogus, jis jau pasikeičia.

Pirmasis apie santykių svarbą kalbėjo Heideggeris „Ciūricho seminaruose“. Kai aš esu terapijoje, reikia užduoti klausimą: „Kur ir kas aš esu, kai aš esu čia su tavimi?“. Esminis klausimas. Tas pats ir klientui.

Pokytis terapijoje įvyksta tada, kai klientas ir terapeutas žengia į terapinį pasaulį. Jokių kitokių aktyvių veiksmų nereikia. Atvirai žengti į kuriamą pasaulį.

Klientui atėjus į terapiją, pokytis jau įvyko. Nereikia galvoti, kad dar kažkas turi nutikti. Įvyko jau pakankamai. Reikia tik ištirti, kas nutiko (pvz. kodėl klientas kreipėsi į terapiją?). Čia labai gera mintis – kai jau klientas atėjo į terapiją – vadinasi, kažkas jau nutiko. Tereikia ištirti ir padėti klientui suprasti, kas jau nutiko…

Tuose momentuose, kai mes mažiausiai vadovaujamės kažkokiais įgūdžiais, tais momentais klientai mus labiausiai vertina…

Terapijos trūkumas tame – kad tos patirties, kurią patyrei terapijoje negali pilnai pernešti į kitą pasaulį. Kažkuo panašu į išėjimą. Mozė mato Pažadėtąją žemę, bet negali ten patekti. Terapijoje klientas ir terapeutas gali patirti Pažadėtąją žemę, tačiau negali jos persinešti į realųjį pasaulį.

Dėl to terapijoje visada yra gailesčio momentas, nes negaliu visų pokyčių, kuriuos patiriu terapijoje pernešti į realų pasaulį. Terapijoje aš pasikeičiu pilnai, o realiame pasaulyje galiu tą pritaikyti tik dalinai.

Kas mes tokie? Ką mes darome? Kuo mes užsiimame?

Žemesnis nežinojimas – nežinai ir atsisakai žinoti, nenori žinoti

Aukštesnis nežinojimas – dedi visas pastangas, kad kažką sužinoti ir vis tiek suvoki, kiek daug tu dar nežinosi.

/Vėl Alekseičikas. Terapinis pasaulis yra daug gilesnis, didesnis, platesnis nei realus neurotinis, psichotinis pasaulis.

Heideggeris nesakė, kad būti autentišku yra geriau nei neautentišku. Tai tiesiog du skirtingi buvimai.

Petronis klausia ar būti autentišku, ar neautentišku terapijoje?

Atsakymas apskritai apie tai, kad terapija – magija. Niekas nežino, kas iš tikrųjų yra tie faktoriai, kurie veikia teigiamai terapijoje. Galbūt net būtume šokiruoti, jei sužinotume. Ir įsiklausyti iš tikrųjų reikia ne į protingus terapeutus, bet į klientus… Stebinantys teiginiai…

Diskusija apie tai, už ką terapeutas ima pinigus?

Gadaamer skyrė du dialogus: vienas yra tikslingas (turi aiškų tikslą savyje, iš anksto žinomą kryptį ir bet kuriuo momentu, kai mes nuklįstame nuo krypties – galima grįžti į kelią), antrasis yra iš anksto sutartas kaip neturintis jokios išankstinės krypties, jis nėra bekryptis, tačiau krypties ieškoma. Šiame dialoge niekada neįmanoma kalbėti ne į temą, nes šis dialogas liečia visas temas. Krypties neįmanoma iš anksto nuspėti ir neįmanoma iš anksto nuspėti nei rezultato, nei tikslo – nieko. Iš anksto laikome, kad pirmasis dialogas yra daug svarbesnis: praktiškas, tikslingas ir t.t. Antrasis tik kelia mums daug abejonių, tačiau kai paklausiame savęs – kurį dialogą prisimenu iš patirties kaip reikšmingą, visada pasakome, kad tai antrasis. Jis keitė gyvenimą, jis padarė didžiausią įtaką ir t.t.  Šitokį dialogą ir siūlo klientams. Realiai net negali tokio siūlyti, nes paradoksas.

Postcrossingo išmintis

Jaučiu, kad mano blogas jau tampa ir kitų žmonių išminties vieta. Pvz. protingos citatos iš protingų knygų, įdomūs žmonės ir t.t. Vakar gavau vieną komentarą Postcrossinge iš amerikiečio, kuriam nusiunčiau atvirutę. Pateikiu jį visą žemiau:

“Hi Timas,

Life must be lived forward, but can only be understood backwards.
– Soren Kirkegaard

Everyone seems normal, until you get to know them.
–Unknown

You can awaken someone who is sleeping, but not someone who is awake.
–Telugu proverb

Capitalism is the exploitation of one person by another. Communism is the exact opposite.
–Soviet-era joke

I enjoyed your blog.
–Postcrosser bruce”

Dar studentai

Čia dar iš vieno namų darbo. Dabar jau ne Mikę cituoja, bet G.G.Marquez atsisveikinimo laišką. Viena geresnių vietų iš jo: žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti.

Mikė!

;] kultinis herojus šitas yra. Seniai seniai trumpai buvau parašęs anekdotą apie jo bajerius su balionėliu. Dabar gi studentė smagiai pradžiugino su šia fraze savo namų darbe:

Yra viena Mikės Pukuotuko frazė: “Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau…”

Supervizijų grupė

Įrašas skirtas mano blogą skaitantiems psichologams.

Yra galimybė prisijungti prie supervizijų grupės, kuri vyksta du kartus per mėnesį. Mokestis nedidelis. Susidomėję brūkštelkit emailą man (žr. dešinėje pusėje prie “Kontaktai”).

Dvigubas seminaras rugsėjį

Čia visiems besidomintiems mano seminarais aktuali informacija. Kitą penktadienį 09.11 (911? :) Kaune vyks dvigubas seminaras “Darbas ir poilsis” bei “Gyvenimo laiko panaudojimas”. Organizuoja mokymų bendrovė Heureka, informacija čia. Laikas – kažkur pirmoj dienos pusėj 4h.

Kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio?

Sėdžiu čia sau ir žaviuos savo nežinojimu. Brūkštelkit komentaruose kaip jum atrodo, koks atsakymas į tą klausimą viršuj?