Truputį apie pasitikėjimą savimi

LNK su manim porą epizodų filmavo, bet antro sakė neberodys :) Užteks ir pirmo mano populiarumui :))) Antrojo epizodo mintis jie gražiai sudėstė šiame straipsnyje. Tai dabar TV manęs vėl ilgai nebepamatysit musiau.

Aš ne tik LNK, bet ir jutubėj :)

15 min

Šiandienos 15 min turi nediduką straipsnį su nediduku mano komentaru. Ans čia.

Didybės manija?

Šiandien pagalvojau, kad gal jau tikrai… Skaitykit toliau:

Einu į centrinį Kauno knygyną ir praeinu Vero Cafe. Ten sėdi trys paauglės ir kotais mane nužiūri :). Paskui jau grįžinėju iš centrinio knygyno ir tos pačios paauglės vėl nužiūri. Kai jau jas praeinu girdu tyliai šnabždantis: “Čia juk Timas…”. Ir dabar du variantai:

a) man tikrai pradinė didybės manijos stadija (ypač, kai HT myte Debesėlis sakė, kad klauso mano podKęstų ;)
b) tos mergaitės tikrai taip šnabždėjosi (mergaitės, greit prisipažinkit komentaruose!)

Taip ir gyvenam..

Esame virtualios išpažinties karta?

Pirmadienį pasirodžiusiame žurnalo “Veidas” numeryje yra ir trumpas mano komentaras apie socialinius tinklus. Straipsnio pradžia čia.
Malonums, kad kiek žemiau po mano komentaro yra ir p.Tereškinas. Garbė. O, tiesa, dar kiek žemiau manęs puikuojasi ir kolegos Karolio komentaras.

Realiai tai daug vargau su žurnalistės klausimais, tai jei netingėsit skaityt – sudedu visus savo atsakymus, mažu įdomaus ką rasit.

1. Socialiniuose tinkluose (Facebook, Twitter, Frype) viena labai populiarių funkcijų – parašyti, ką veikiame ar apie ką galvojame. Kai kurie vartotojai šias žinutes („Toma kepa blynus. Mmmmm … :) ) atnaujina kas keletą valandų. Kodėl norisi rašyti tokias detales, kurios, atrodytų, nėra reikšmingos?

Pirmas atsakymas, kuris ateina į galvą – žmonėms norisi išvengti sunkaus vienišumo jausmo. Egzistenciškai žiūrint, kiekvienas iš mūsų gyvename savo atskirame pasaulyje ir pabūti su kažkuo, susilieti nėra jau taip lengva. Tiek norintis, kad jį „sekiotų“, tiek „sekiotojas“, užsiimdami šia veikla, jaučiasi kartu ir, tikėtina, bent tą akimirką išvengia vienatvės. Na, o žinučių reikšmingumo faktas čia visai nereikšmingas, daug svarbiau bet kokios detalės žinojimas apie „sekiojamąjį“…

2. Ar esame vienišesni, nei kitos kartos, gyvenę prieš mus? Juk prieš keliasdešimt metų tokių galimybių skelbti buitines ir asmenines detales vietai (pvz., 200 kontaktų) neturėjome? Ar mūsų karta skiriasi, nuo prieš tai buvusių?

Sunku atsakyti į tokį klausimą. Neteko skaityti tyrimų, kurie būtų bandę palyginti vienišumo jausmą skirtingose kartose. Greičiausiai prieš mus gyvenusioms kartoms buvo daug svarbesnis bendruomeniškumo jausmas ir reikėjo burtis į bendruomenes tam, kad išliktum. Kelios kartos gyvendavo vienoje šeimoje. Mūsų kasdienybėje jau nebe taip svarbu būti šeimoje, kad galėtum išlikti. Populiarėja branduolinės šeimos ar netgi apskritai – gyvenimas nesusituokus. Gaudamas kiek didesnį nei vidutinį atlyginimą, tampi finansiškai laisvas ir neįpareigotas būti dar su kažkuo. Tai kartu ir išlaisvina, ir padaro šeimą nebe tokia būtina. Apibendrinant, seniau žmonėms nereikėdavo jokių „Opel Calibra“ fanų klubų vien dėl to, kad jie gyvendavo tvirtoje šeimoje.

3. Teko skaityti, kad noras visiems pranešinėti apie savo mintis ir veiksmus yra iš dalies „žvaigždės“ sindromas: norime būti svarbūs ir matomi, nors ir neturime didelių pasiekimų. Kokiems žmoniems J būdingiausias polinkis viešai eksponuoti savo privatų gyvenimą?

Pagalvojau apie populiariausius žurnalus Lietuvoje. Įtariu, kad net ir „Veidą“ nurungia „Žmonės“. O pastorojo turinys juk išvien privataus įžymybių gyvenimo eksponavimas ir net ne tiek tekstu, kiek vaizdais. Tad, verta nepamiršti, kad visuomenėje yra pakankamai didelė privataus gyvenimo paklausa. Blogą rašantis žmogus norom nenorom yra priverstas atsižvelgti į šią paklausą ir spręsti, kokią poziciją užims jos atžvilgiu, kiek labai atsivers. Yra tekę skaityti pakankamai populiarų blogų, kurių autoriai atsiveria labai mažai, o yra tekę skaityti ir labai atvirai apie save pasakojančių žmonių blogus.

Na, o žmonių tipas taip paprastai atrodo dvejopas: arba tai labai drąsūs žmonės, kurie nebijo atverti savo vidinio, privataus pasaulio ir jį parodyti, tačiau daro tai apmąstę ir pasvėrę, arba tai nebrandūs žmonės, kurie padarys bet ką dėl populiarumo ir kurie sunkiai skiria ribas tarp to, kas vieša ir to, kas privatu.

4. Ar skelbti savo asmenines detales viešai – narciziškumas?

Wikipedia apie narcisizmą rašo taip: tai asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Terminas neretai naudojamas neigiama, kritiška prasme, pabrėžiant asmens tuštybę, puikybę, egoizmą ar paprastą savanaudiškumą. Tad, iš vienos pusės blogo autorius siekia dėmesio, siekia pripažinimo, prenumeratorių, tačiau iš kitos pusės blogo rašytojas nėra toks jau savanaudis. Jis negauna už šią veiklą pajamų, turėdamas populiarų blogą, gali pareklamuoti kokį nors renginį nemokamai ir t.t. Taip supaprastinti, kad pasiryžimas atskleisti savo asmenines detales viešai yra narcisizmas nesiryžčiau.

5. Kada toks detalių viešinimas yra naudingas, o kada – žalingas?

Sakykime, savo bloge paskelbi gyvenamosios vietos adresą. Galbūt ir sulauksi netikėtų svečių, tačiau gali sulaukti ir netikėtų priešų. Kažkas panašaus ir su vidiniais išgyvenimais. Atveri juos ir gali rasti nepažįstamą bendramintį, tačiau gali susilaukti ir neprašytos kompanijos, kuri išniekins subtilius išgyvenimus.

6. Kokiems žmonėms sudėtingiausia atlikti savicenzūrą? Ar teko susidurti, su  virtualioje erdvėje „nudegusiais“ atvejais, kurie atskleidė per daug?

Neseniai skaičiau Dalai Lamos knygą „Laimės menas. Gyvenimo knyga“. Ten jis labai įdomiai prisipažįsta, kad yra be galo atviras visiems. Kad išėjęs iš kokio Tibeto valdžios posėdžio jis gali net konfidencialius dalykus pasakyti valytojui ir t.t. Sunku atsakyti į klausimą – kiek yra normalu atsiverti ir ko jau reiktų nesakyti. Kiekvienas žmogus pasveria ir kiekvienas „nudega“ individualiai, iš to mokosi ir įgyja vertingą patirtį. Išeitų, kad sudėtingiausia savicenzūrą yra atlikti neturintiems „nudegimo“ patirties žmonėms. Su ryškiais tokio reiškinio atvejais, kuriuos prisiminčiau, susidurti neteko.

7. Ar virtualių socialinių tinklų gimimas – visuomenės pokytis? Tie patys, kurie anksčiau degindavo dienoraščius, šiandien juos publikuoja (juk Twitteris irgi savotiškas dienoraštis, jau nekalbu apie blog’us)?

Nesu rašęs dienoraščio seniau ir tuo labiau nesu jo deginęs, todėl nemanau, kad teisinga absoliutinti, jog visi pasaulio blogeriai pradėjo nuo popierinių dienoraščių rašymo. Šių laikų socialinius tinklus geriausiai apibūdina Youtube šūkis „Broadcast yourself“ (liet. Transliuok save). Visi rašantys ir užsiima savęs, savo minčių transliavimu. Teko žiūrėti jau pakankamai seną filmą, kuriame buvo rodomas seniau JAV gyvavęs reiškinys – transliuoti save radijo eteryje (turint primityvų radijo siųstuvą). Atsiradus šiuolaikinėms technologijoms, toks transliavimas tapo daug paprastesnis. Manau, kiekvienam žmogui yra svarbu susilaukti dėmesio, pripažinimo, jaustis vertam ir svarbiam – jei pavyksta rašyti sėkmingą blogą, tai iš dalies šie poreikiai ir patenkinami. Tad, blogo rašymas arba savęs transliavimas skirtas visų pirma tam, kad tavęs kažkas klausytų. Tai nėra autorašymas arba terapija rašymu.

8. Kada galima manyti, kad socialinių tinklų vartojimas (tiek rašymas, tiek skaitymas) tampa psichologiškai žalingas? Ar tai gali išsivystyti į priklausomybę?

Atsakymas paprastas – jei toks bendravimas tampa vieninteliu ir užgožia visą likusį gyvenimą.

9. Pasigirsta nuomonių, kad virtualus bendravimas daliai žmonių atstoja tikrąjį. Ar tikrai? Ar tai pavojinga? Antra vertus, galbūt kitaip negali būti, galbūt toks bendravimas padiktuotas mūsų gyvenimo būdo?

Bendrauti virtualiai yra saugu. Niekas nesėdi šalia ir nemato, kaip tu atrodai, negali tavęs užuosti, paliesti. Sėdint prie kompiuterio, nereikia rūpintis burnos kvapu ar makiažu. Be to, virtualus pasaulis atveria daug laisvės savęs tyrinėjimui, eksperimentavimui. Kad ir A.Tereškinas savo bloge gali į šuns dienas išdėti R.Dagį dėl jo riboto požiūrio į tam tikrus socialinius reiškinius ir didelis klausimas, ar jis tokiais pat žodžiais tai sugebėtų padaryti realybėje, akis į akį. Tad, jei randi pakankamai saugią nišą, kurioje jautiesi pats sau ponas, kurioje nekyla per daug nerimo ir kurioje galima elgtis pakankamai laisvai – kam tada eiti kažkur kitur?

10. Vertinant nuoširdumo požiūriu – galbūt kai kas nuoširdesnis, bendraudamas raštu?

Jei tęsti prieš tai klausime išsakytą mintį, kai žmogus jaučiasi saugiau, tai ir atsiveria labiau. Kad ir aš. Pasirinkau šį interviu atlikti ne telefonu, o elektroniniu paštu. Taip susikūriau sau saugesnę atmosferą, pasigriebiau daugiau laiko apmąstymams ir t.t. Tad, kartais bloge žmogus atrodo labai nuoširdus ir atviras, o gatvėje gali būti susikaustęs, suvaržytas.

11. Turiu keletą draugų, kurie mieliau renkasi bendravimą raštu, o ne žodžiu (pvz. Jiems patinka susirašinėti Skype, užuot susiskambinus). Gal esame rašto žmonės, taisome, ką rašome, ar nebemokame minčių reikšti „gyvai“?

Čia būtų verta pasidomėti pačiais draugais, kodėl jiems rašymas priimtinesnis nei pokalbis. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad, turėdamas mobilaus operatoriaus planą su nemokamomis sms, daugiau bendravau sms, o kai gavau kiek tai ten valandų nemokamų pokalbių – įpratau daugiau kalbėtis. Vadinasi, pasirinkimas bendrauti vienaip ar kitaip priklauso nuo daugelio dalykų, kartais net ir finansinių…

12. Apie savo dieną praneša tiek politikai, tiek namų šeimininkės. Kuo skiriasi šių žmonių motyvai?

Tiek politikai, tiek namų šeimininkės užsiima savęs transliavimu. Kai A.Zuokas įtaisė savo darbo kabinete internetinę kamerą (tai buvo pakankamai seniai), greičiausiai norėjo parodyti, kaip skaidriai jis dirba. Kiti politikai gali ieškoti papildomos erdvės politinei diskusijai. Namų šeimininkės viso šito nesiektų. Jos galbūt norėtų pasidalinti savo receptais, papasakoti kasdienybę, rasti bendraminčių. Na, o vienijantis abiejų profesijų motyvas būtų noras būti kartu.

13. Kartais žmogus rašo, „Mildai labai labai liūdna…“ „Milda bijo…“ , nors gyvai to ir nesako savo artimiesiems. Kodėl paskelbti 200 kontaktų savo būklę atrodo lengviau, nei pasakyti žodžiu tiems, kurie šalia? Kokie žmogaus, kuris skelbia tokias žinutes, lūkesčiai?

Atskleisti savo emocijas yra intymu. Arti esantys žmonės dvasine prasme tokio atsiskleidimo metu gali padaryti mums didelę įtaką, nes mes prieš juos tarsi apsinuoginame. Čia taip pat ir kontrolės klausimas. Jei iš tų 200 kontaktų imsi vieną po kito gauti neigiamą grįžtamąjį ryšį į savo atsivėrimą – išjungsi kompiuterį po kokio trečio ir tiek. O jei artimas žmogus pasakys kažką neigiamo – nuo jo taip lengvai nepabėgsi. O tokio žmogaus lūkesčiai, manyčiau, susideda iš nenoro rizikuoti nuoširdžiai atsiveriant vienam artimam žmogui ir noro gauti nuoširdų palaikymą iš tariamų artimųjų.

14. Galbūt šiandien virtualus bendravimas daliai žmonių tampa vieninteliu būdu bendrauti – juk didelė dalis žmonių didžiąją dalį dienos praleidžia prie kompiuterio? Kokiais aspektais šis bendravimas (raštu, internete) yra nepilnavertis, vertinant psichologiniu, dvasiniu požiūriu?

Internete mažai dalyvauja kūnas, o kūnas yra iš tikrųjų daug. Nuoširdus, ilgas ir gilus žmogaus apkabinimas, kai jis verkia yra vertas daug daugiau nei visi jam per Skype išsakyti paguodos žodžiai. Būtent šito internetui ir trūksta – kūniškumo…

15. Šiek tiek skaičiau Jūsų blogą. Rašote, kad išsitrynėte iš Skype ir nenaudojate Facebook. Kodėl?

Skype atsisakymo priežastys buvo pakankamai paprastos. Gan daug laiko prie kompiuterio praleidžiu dirbdamas, o per Skype kalbinantys tik blaškydavo dėmesį. Po OS perinstaliavimo pamiršau padaryti, kad Skype pasileistų kompiuteriui startuojant ir pamačiau, kad šios programos man praktiškai nebereikia… Tad ir atkrito taip natūraliai. O Facebook taip ir nepabandžiau, neturėjau jokio poreikio. Užtenka blogo ir jo skaitytojų.

p.s. kas perskaitėt iki čia – esat malačiai :)

Svečio įrašų savaitė

Sugalvojau WC  besėdėdamas čia tokią iniciatyvą. Kadangi mane kažkodėl vis dar skaito šimtas aštuomkažkeli prenumeratoriai, nors visiem sakiau iki rudens nebeskaityt, tai pagalvojau, kad galiu būti naudingas visuomenei ir palengvint pradedančiųjų blogerių dalią surasti skaitytoją.

Visą šią savaitę kviečiu pradedančiuosius blogerius siųsti man svečio įrašus. Jie gali būti apie bet ką (gal tik nereikia smurto ir porno). Jei atsiųstų bus daugiau nei 7 (kuo labai abejoju) – pasilieku sau teisę išsirinkti geriausius. Visą kitą savaitę – aš tuos atsiųstus įrašus patalpinsiu savo bloge ir jūs gausit taip trokštamo populiarumo ;).

Per savo metus su biški trunkančią blogerio karjerą ir aš pats rašiau kelis svečio įrašus pas Pinkcity, Karolį Pocių ir pas Alą iš Holivudo. Nors daugiausiai populiarumo atnešė įrašų paminėjimas nežinau.lt blogoramose, tačiau rašyti svečio įrašus irgi buvo pakankamai įdomus užsiėmimas.

Taigi, kviečiu pasinaudoti galimybe. Emailą rasite dešinėje pusėje bloge.

Populiarums su pinkcičiu kartu :)

Blogerė Ligita paskelbė ką tik interviu su manim ir Jovita. Aš per savo žioplumą pražioplinau 3 klausimą :) O dar tęsiant populiarumo temą: mano sesė buvo transliuota per Lietuvos Radiją kaip bibliotekininkė, kuri turi savo blogą ;) Respekt.