Best you can is good enough

Ką tik užbaigiau diiidelį nerimą mano gyvenime kėlusį mokslinį straipsnį vienai konferencijai. Nerimas dėl to, kad niekad nemėgau mokslinių straipsnių su visais jų reikalavimais, protingumais ir savo apsiskaitymo parodymais. Sunkiai aš į juos įsipaišau su savo noru pasidalint, papasakot, atsivert :).

Visgi rašiau. Sėdėjau du rimtus pusdienius vien prie teksto, dar ten skaičiau ir kitų straipsnių ir daug mąsčiau, ką čia parašyt. Kodėl jum čia rašau – ogi vis labiau įsitikinu Radioheadų dainos vienos eilutės begaliniu teisingumu. Kad neišprotėtum nuo reikalavimų iš gyvenimo ir iš paties savęs, reikia stengtis padaryti geriausia ką šiuo metu gali. Ne tobulai, ne kažkaip super ypatingai – bet geriausiai kaip šiuo metu gali. Taip ir jaučiuos su šiuo straipsniu – geriausia, ką šiuo gyvenimo epizodu galėjau padaryt. Gal po 10 m. išvis krizensiu pats iš savęs į kumštuką, kad tik spirą kokią tais pirstelėjau ;), bet dabar – džiaugiuos ir didžiuojuos savim. Tikėkimės, kad ir kritikos daug nebus, kai nusiųsiu patį straipsnį :) ir kiti manim džiaugsis.. Nu o jei nesidžiaugs – maj jį gals, bile man gerai. Žemiau ta minėta daina:

Piktums

Vakar ir šian labai apėmęs.
Pykau ant studentų šian labai. Ypač ant neakivaizdininkų:

- pristatykite namų darbą iki sesijos pradžios
- pristatykite iki penktadienio galo, kad savaitgalį spėčiau perskaityti
…. paskutinė pristatė šiąnakt pirmą nakties – ir tai negavau emailo ir turėjau iki šiandien vakaro laukti.

Paskui kitas šian per seminarą – prisislinkęs su kėde žiūrinėja su kursioke nuotraukas. 20 sekundžių kalbu kažką visai grupei apie jį, visa grupė juokiasi, jis galiausiai išgirsta ir… toliau žiūrinėja nuotraukas. Išvariau lauk :|

Ir kad ir kaip objektyviai atrodytų – vis tiek jausmas, kad pykstu ne dėl jų arba ne tik dėl jų.

Net ant šito blogo pyktis. Kad rašau dar čia kažką ir jau mažai besuprantu – kokiu tikslu. Ką aš čia jum, brangieji (?), duodu? Ką jūs čia gaunat? Vis tiek jau kokį pusmetį su virš mažėju aš čia šitam bloge. Atsivėrė man kažkokie vienatvės slėpiniai, supratau, kad kad ir kaip atvirai parašyčiau – ni velnio jūs manęs nepažinsit labiau. Va. Parašau šį įrašą, einu miegot ir ryt atsikeliu vėl kažkoks kitas, net pats nežinau – koks. Jūs skaitot šį įrašą iš ryto ir jau manot, kad žinot, kas pas mane viduj – o gi aš visas vėl jau kitoks, visas pasikeitęs, gal ant kokios džiaugsmo bangos užšokęs ir t.t.  Ką žinau, ar neklausys ryt per seminarą studentai, o gal kaip tik nustebins tobulu dėmesiu ir pražiotom burnom? Kas čia žino, kaip bus?

O pikta aš žinau dėl ko. Tik negaliu sakyt. Nes – privatu. Povilas žino, o jūsų per daug, kad žinotumėt. Per daug visi įvairūs, per daug nepažįstami ir net anonimiški didžioji dauguma. Todėl ir nesakau. Ir jei norit – pykit. Nelemta jums manęs “kaip nulupto” matyt. Būsiu slėpinys tiek pačiam sau, tiek jum.

Daugelis netgi nežinot, kad barzdą belen kokią užsiauginau ir gal net gatvėj nepažintumėt ;) Ir net nežinot, kad generatorius buvo sugedęs. O kad priekinė mašinos lempa buvo sugedus ir pats pasikečiau (pabandykit Nissan Sunny priekinę lemputę kas pakeist!) žino išvis tik 3 žmonės, o ir tie turbūt negalvoja dabar apie tai.

Čia ta baisiam filme “I stand alone” (tik prancūziškai reikia rašyt) išsakyta mintis, kad mes esame be galo vieniši savo gyvenimo kely ir keliaujam kiekvienas savo tunelyje, kur pabaigoj telaukia mirtis. Susilietimas dviejų tunelių (suprask, žmonių) – baisiai abejotinas dalykas. Taip ir aš pradedu suvokt savo vienatvę vis labiau ir labiau. Ir nėra pasauly žmogaus, kuris tiek daug žinotų apie mane ir tiek daug pergyventų dėl manęs kaip aš pats?  Ir turbūt – tiek daug galvotų apie mane taip pat… Ir tiek daug LIŪDĖTŲ dėl manęs.

Ir toks piktumas, kad taip sunku kartais RAŠYTI AIŠKIAI. Su aiškiom mintim. Ir taip norėtųsi, kad jos tokios galvoj ir būtų…
Ir, Dariau, nesakyk, kad čia jau visai virš visko ir kad po šito įrašo reikia raukt su šiuo blogu su visam ;))

Geros jum visiem dienos, savaitės, krizės, gripo, kalėdų, naujų metų – aš dar čia, aš su jumis, aš Lietuvoj, aš nesergu ir ryt eisiu į darbą pas studentus, o paskui pas klientus.

Respekc

Yra kelio girnelė

:)
Intriguoja topiks ane?
Šian gerą nutikimą turėjau. Po vakarykščio krepšini pasportavimo jau nebe juokais suskaudo kairį kelį. Sumasčiau, kad reikia išsitirt. Po visų rentgenų ir kojų palankstymų daktarė sako: “Jums yra kelio girnelė, bet čia normalu visai”. Tada aš iš karto mąstau apie senatvę, dūlančius sąnarius, tik senėjantį ir nebejaunėjantį kūną ir šiaip liūdžiu, kad mirsiu. Paskui ji man sako, kad ryt reikės nusipirkti girnelę imobilizuojantį įtvarą ir su juo tūsint kokius tris mėnesius, nes ta mano girnelė pasirodo slenka į šoną ir nenori per vidurį būti. Dar gavau siuntimą pas šeimos gydytoją, kuri turėtų paskirti man fizioterapinių procedūrų (į šitą daug vilčių dedu… gal kokios gražios seselės mani kaip kokį qemm pamasažuos :)))).

Realiai kiek supratau – nieka baisaus. Tik tiek, kad senstu. Dėviuos.

George Carlin

Povilelis parekomendavo šitą pažiet. Tai kelis jau buvau matęs, bet šitas gabaliuks iš paskutinio jo pasirodymo prieš mirtį išvis nerelus… Apie vaikus, jų auklėjimą, savivertę (Visi sociopatai turi aukštą savivertę :)… Tik tiek, kad angliškai.

Miegojimo paslaptys

Jau kokį nerelų pavadinimą sugalvojau įrašui ane :)?

Šian iš ryto stuktelėjo mintis, kodėl vyksta įdomūs dalykai su mano miegu. Jau kokią savaitę-dvi prabundu kokį 5:30-6:00 ir paskui pamiegu dar biški iki 6:45, kai skamb žadintuvas. Esmė tokia, kad tik prabudęs 5:30 jaučiuos itin žvaliai ir galėčiau varyt dirbt, o dar po valandos miego jaučiuos jau visai nežvaliai ir dirbt nebenoriu :))

Tai čia pamąsčiau biški ir savo profesines žinias kiek atgaminau ir sugalvojau va tokį dalyką: miegam mes kokiais tai ten ciklais ir iš pradžių būna tas gilusis miegas, o paskui jau nebe toks gilus. Tai aš primečiau, kad per 7-8h pas mane kokie du ciklai apsisuk ir aš tada atsibundu, o paskui kai vėl užmiegu, tai patenku į gilaus miego ciklą ir jau atsibust daug sunkiau :)))) Moralas – arba keltis 5:30 arba eit dar anksčiau miegot, kad spėti ir trečią ciklą įveikt :)))

Va taip ir gyvenu su tokiom mintim penktadienį iš ryto :))

Homicide: life on the street

Mielieji,

kad ir kaip keista, bet šis blogas vis labiau tampa kokiu tais rekomendacijų blogu: nueik ten, paklausyk to, pažiūrėk tą, paskaityk tą. Gerai, kad dar nėra – suvalgyk tą.
Tad, eilinį kartą apie tai, ką reikia pažiūrėt. Ogi tai senas geras “Homicide: life on the street”. Jį rodė dar kai mokykloj mokiaus LNK ir pamenu net tada prilipęs kiekvieną seriją žiūrėdavau. LB geras serialas. Mažai veiksmo, bet užtat visas veiksmas per kalbėjimą, liudytojų tardymus ir t.t. Iki tiek kartais pakyla adrenalinas, kad po to užmigt ramiai negali… Tikrų tikriausias narkotiks.

Linkomanijoj šito gėrio nei su žiburiu nerasi. Radau pas piratus. Ir tai tik 1,2,4,5 sezonus. Jei kas žinot kur 3,6,7 – pasidalinkit žiniom ok?

Gero žiūrėjimo ir gero šiaip gyvenimo…

p.s. gal atsigausiu kada ir brūkštelsiu kažką asmeniškiau, bo jau seniai nerašiau, o visko kaip ir nutiko. Dabar tai gyvenu baisiai darbuose.. Dėl to čia manęs taip mažoka paskutiniu metu.

Basquiat per Postcrossingą

Vakar gavau vieną netikėčiausių atviručių ever (jau esu gavęs ~80). Jau galvojau mest lauk, bo mažiau patikusias metu, bet pažiejau kitoj pusėj ir čiut patikėjau. Ogi Basquiat piešinuką gavau…

Basquiat berniuks aprašyts čia. Ir filmą tuo pačiu pavadinimu lb rekomenduoju.
Postcrossingą rasit čia.

Paveiksliuks va koks:

Remi Gaillard

Čia su studentais šią savaitę plėtėm savo komforto zonas ir darėm visokių daug nesąmonių, tai vienoj grupėj manęs paklausė, ar aš matęs Remi Gaillardą, pasakiau, kad ne. Tai šian vakare pažiejau :)))))))))))) Siūlau ir jum.

Tokius reik žiet su klausimu – “Ar aš taip sugebėčiau?”

Ir dar. Kas prancūzų kertat – brūkštelkit komentaruose, ką reišk tie paskutiniai žodžiai juodam fone, kai jau klips baigias.

Kelionė

Žiekit, kad jau pradėjau čia apie tuos Amazing Race.. A už 2000 lt vienam žmogui ein kur nors kokiai savaičikei išlėkt pakeliaut? Tinka ir Turkijos ten visokios ir t.t. Kai nelabai susidūręs, tai noriu pirma jūsų paklaust.

The Amazing Race

Mielieji,

radau naują užsiėmimą ilgiems (ir šian dar viena valanda pailgėjusiems) rudenio ir žiemos vakarams – The Amazing Race TV laida.. Kad ir kaip nemėgstu visokių serialų, bet šitas užkabino. 11 amerikonų porų varžosi dėl 1 milijono dorelių keliaudami aplink pasaulį ir vykdydami visokias užduotis. Yra jau niolika sezonų nufilmuota (dabar žiūriu 12ą, nes jame šou dalyviai pabuvoja ir LT :). Visi sezonai gražiai supakuoti linkomanijoje.
Kaip dar beveik niekur nekeliavusiam – pats tas man pažiūrėt. Jaučiu kada ir pats pasiryšiu ir iškeliausiu, gal kai visus sezonus pažiesiu :)?

Aprašymas Wikipedioj