Ernesto Spinelli@Birštonas, HEPI konferencija 09.09.25

Spinelli yra vienas žymiausių šiuolaikinių egzistencinės psichologijos atstovų. Knygų lietuvių kalba dar nieks nevertė ir neleido, bet pamatyti jį tikrai buvo gerumas. O dar ir autografą gavau :) Pateikiu seminaro apie pokyčius metu užsirašytą medžiagą. Medžiaga neredaguota, tokia “onlineninė”.

Ernesto Spinelli 09.25 Birštonas

Spontaniškai atsakė Rimui, kad kalbės apie pokyčius. Bet Dievas juokiasi iš planų. Nėra labai didelio aiškumo galvoj, todėl turės skaityt iš lapo. Atsiprašė už tai.

Šiaip jis mėgsta daug labiau tik kalbėti.

Kas pokyčiuose kelia klausimą? Kur slypi tas klausimas?

Terapeutai dažnai laikomi – duodančiais pokytį. Ką mes darome, kas provokuoja pokytį klientuose? Ar mes iš tikrųjų suvokiame, kas verčia keistis, kas daro pokytį?

Pokytis yra vienintelis nekintantis dalykas mūsų gyvenime. Gyvenimas keisis ir mes tuo galime būti tikri. Pokytis yra konstanta. Dažniausiai net nepastebime pokyčių. Ne apskritai pokyčiai yra nepriimtini, bet kažkokie konkretūs pokyčiai mums netinka ir nepatinka.

Kas yra tokio tuose specifiniuose pokyčiuose, kurie verčia mus juos atmesti?

Vadiname juos nesąžiningais, netoleruotinais, nepageidaujamais.

Tie pokyčiai, kurie mums nepatinka, yra būtent tie pokyčiai, kurie meta mums iššūkį ir verčia keisti save. Mes juos suvokiame kaip grėsmingus sau. Nelengvumas susijęs su nemielu pokyčiu gali rodyti, kad aš pats esu verčiamas keistis ir tokiu būdu, kad negaliu nuspėti ateities, negaliu kontroliuoti ir t.t.

Mus destabilizuoja. Destabilizuoja mūsų savęs vaizdą, kurį norime išlaikyti. Ne patys įvykiai yra provokuojantys, bet santykis tų įvykių su mūsų vidiniu stabilumu, vidiniu aš vaizdu. Kas aš esu ir kas aš nesu. Kuo aš galiu būti ir kuo negaliu būti. (Realiai tai apie savęs vaizdą kalbą ir jo stabilumą).

Jei mes tik ir būtume nuolat besikeičiantys, tai niekad negalėtume pasakyti, kad „aš pasikeičiau“. Aš tik keisčiaus ir keisčiaus nuolat. Niekad nefiksuočiau savęs. Negalėčiau pasakyti, kuo aš buvau, kuo būsiu ir t.t. Reflektyvumas leidžia mums kontempliuoti apie pokyčius.

Tam, kad patirti pokytį, mes turime mokėti reflektuoti. Turime gebėti prisiminti praeitį ir numatyti ateitį. Antrasis paradoksas – pokyčiui reikia tęstinumo (continuity). Tam, kad pastebėtume pokytį, turime suvokti tęstinumą.

Pokyčiai, kurie nenervina mūsų, neatakuoja mūsų tęstinumo jausmo, negrasina mums. Tie pokyčiai realiai nepakeičia mano tęstinumo, neiškreipia mano gyvenimo kelio ir t.t. Pokyčiai, kurie „nervina“ mus – būtent jie grasina tęstinumui, jie kreipia gyvenimo kelią. Laužo mūsų tęstinumą.

Tęstinumo sulaužymas atneša nesaugumą į gyvenimą.

Kuo toliau nuo tęstinumo, tuo daugiau neapibrėžtumo, neaiškumo. Tada kyla gynybinės reakcijos, kurios stengiasi padėti nesikeisti tam, kad išlaikyti buvusį „aš“.

Kodėl gynybiniai mechanizmai neatlaikys? Gąsdinantis pokytis jau yra įvykęs. Tai yra, jei aš jau patiriu neigiamas emocijas – jau įvyko pats pokytis, tik aš su juo dar nesusitaikiau. Mes apsimetame, kad galime padaryti, jog pokytis neįvyktų, bet pokytis jau įvykęs. Mes realiai tik netenkame labai daug energijos, apgauname save. Uždelsiame. Kai dirbame su nemaloniais pokyčiais, akcentą reikia dėti į nemalonumą, bet ne į pokytį. Per nemalonumą gali pasimatyti pokyčio poveikis. Kas būtent man jame nepatinka, kaip pasikeitė mano ateities vaizdas ir t.t. Dažnai lydi jausmas, kad esi torn apart („suplėšytas“). „Aš esu perplėštas į dvi dalis ar į daug dalių“, „I can‘t hold myself together“, „I‘m falling apart“.

Jei priimu pokytį – pasikeisiu nenuspėjamais keliais.

Dar prieš priimdamas pokytį noriu žinoti, kad būsiu saugus, noriu žinoti, kas manęs laukia ateityje.

Susidūria nenuspėjamumas ir tęstinumas. Uncertainty ir continuity.

Pokytis kaip mirtis. Tai ne tik santykio, svajonės, galimybių mirtis, tai daug skausmingesnė mirtis. Tai egzistavusio „aš“ mirtis, kuris identifikavosi su svajonėmis ir galimybėmis. Kiekviena mirtis atneša su savimi ir prisikėlimo galimybę. „Naujas aš“. Nauji santykiai, nauji požiūriai, naujos galimybės. Tačiau kas tas „naujas aš“ yra. Ar aš atpažinsiu jame save? Kiek dar liks ten manęs? Gal jausiausi nesusijęs pats su savimi. „Būsiu ne savo kailyje“. Šie pokyčiai verčia mus šokti į nežinomybę. Kai šoki, pasekmių atgal jau nebeatsuksi. Iššūkis priimti nežinomybę ir jos nešamas pasekmes.

Visada tokius pokyčius lydi skausmas, tačiau iš kitos pusės ir palengvėjimo jausmas.

Vienintelis būdas, kai susiduria senasis aš su naujuoju ir norima sužinoti, koks tas naujasis bus – tai tapti tuo naujuoju, rizikuojant ir nežinant.

Nepaisant to, koks gims tas naujasis – nebegalėsi grįžti ir būti senuoju…

Kartais toks iššūkis būna netoleruotinas, nepakeliamas.

Veikia dvi jėgos: noras likti saugiai ir apsimesti, kad nieko nenutiko ir noras nerti į nežinomybę. Tarpinė pozicija, kurią kuria gynybiniai mechanizmai – aš priimu pokytį, tačiau aš nepasikeičiu. Iliuzija. Tačiau ir šį pozicija, nors siekia palengvinti neapibrėžtumą, bet kelia labai daug nerimo, nes iliuzija, ne realybė.

Kai priimi įvykusį pokytį, pasibaigia „vidų draskantis“ nemalonus jausmas, lieka tik įtampa dėl neapibrėžtumo.

Terapijoje skirti dėmesio abiems „aš“. Dažnai ir pas mane – tik į pasikeitimą, tik į tą naują akcentas. Realiai reikia tiek padėti numirt, tiek padėti užgimti. Iš klientų dažnai perdėtai reikalaujame neregėtos drąsos. Tai yra didelė rizika – priimti pokytį, nerti į nežinomybę. Ir kartais atrodo, kad iš klientų ne tik tikimės šito, bet ir reikalaujame.

/Vyksta Alekseičiko ir Spinelli tarpusavio pokalbis. Alekseičikas išsakė mintį, kad per daug sudėtingai apie paprastus dalykus Spinelli šneka./

Jei žmogus stipriai keičiasi. Tai čia panašu į klausimą – kiek vikšro lieka drugelyje? Jei pokytis toks galingas – tai kiek labai aš pasikeičiu. Ir kiek labai laimingas vikšras tokiu pokyčiu? Kad jo liko ant tiek mažiau?…

Realiai, kai įvyksta pokytis, tėra tik vienas galimas pasirinkimas – priimti pokytį. Tačiau žmogiška sąmonė iliuziškai sukuria papildomų variantų, kad palengvintų kančias. Ir Spinelli mintis – kad iliuziškas saugumas yra galbūt dar pavojingesnis nei pokyčio priėmimas, tačiau tai visgi saugumas.

Nuo mažens žmoguje didėja reflektyvumo galimybė (sąmoningumo plėtimas?). Paauglystėje įvyksta lyg koks tai lūžis, kai žmogus atranda save, kuria savo vaizdą ir kartais disocijuoja tam tikras savo gyvenimo dalis. Nepriima daug ko savame gyvenime.

Kaip terapeutas niekada negali garantuoti, kokios pokyčio pasekmės bus. Niekas negali pasakyti, kokios jos bus.

Drąsa turi būti ne akla, bet pamatuota, kuri apima savyje tą rizikos lygį, kurį atneša pokytis.

Sartre „It literary takes nothing to change“. Žodžiu, žmogus nieko neturi daryt. Viskas ir taip vyksta, keičiasi. Nieko nereikia daryt ;)

Reikia būti ne teisingu pačiam su savim, bet teisingu su gyvenimu.

II dalis

Dabar daugiau kalbės apie tai, kad terapeutai padeda keistis.

Esminis klausimas – kaip įvyksta terapinis pokytis? Ką mes kaip terapeutai žinome ir suprantame apie terapinį pokytį?

Trumpas pradinis atsakymas: mes mėgstame apsimesti, kad žinome apie tai, ką kalbame. Bet realiai beveik nieko nežinome.

Šneka apie Placebo efektą. Jis neveikia visų lygų vienodai. Pavyzdžiui vėžio neveikia. Veikia: visus skausmo patyrimus, patinimus (įskaitant auglius), nerimui, depresijai, fobijoms.

UK dažniausiai dėl ko ir kreipiamasi į terapeutus: nerimas (baimės) ir depresija.

Trys esminiai faktoriai, darantys placebo efektyvų:

-          paciento lūkesčiai gydymo atžvilgiu (tikėjimas);

-          santykis tarp paciento ir gydančiojo (tarpusavio supratimas, priėmimas, daktaras turi žinių bagažą);

-          tarpasmeninių santykių kokybė: draugiškumas, susidomėjimas pacientu, autoriteto lygis gydančiojo, prestižas).

Panašius faktorius išskiria ir terapijos klientai, kalbėdami apie efektyvią terapiją.

Placebo efektui reikia dviejų žmonių. Negaliu pats su savimi. Nebent jei turiu susiskaidusį vidų ir kalbu su ta dalim kaip su kitu asmeniu. Žodžiu, visada reikia kito. Placebo efektui reikia santykio.

Vietoj placebo reiktų vartoti terminą contextual healing. Kontekstinis gydymas. Esmė – kontekstui, kuriame sergantis žmogus atsidūrė. Kintamieji, kuriuos išskyrė tyrėjai:

-          etiketės: daktaras-pacientas. Vien jau tai, kad save pavadinu daktaru ar pacientu – turi didelės svarbos.

-          Gestai, posakiai ir t.t.

-          Jų tarpusavio santykis

-          Kambario apstatymas, apšvietimas, pojūtis tame kambaryje. Turi būti kažkuo išskirtinis tas kambarys, ta vieta. Mistikos turi būti.

Visa tai kartu – padeda sukurti gydančią istoriją. Šie kontekstiniai faktoriai vaidina tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir medicininės intervencijos.

Reikia patikėti vaidinama role, kad suveiktų placebo. Klientui patikėti, kad jis klientas, o terapeutui, kad bus terapeutas.

Terapijoje santykis ir jei ne mažiausia ko reikia, tai kitose mokyklose – pakankamas dalykas gydymui.

Vienas iš pačių pastoviausių įrodymų tiriant terapijos efektyvumą yra (pats pastoviausias įrodymas) tai, kad nesvarbu kokią terapijos sistemą naudosi, gausi vieną ir tą patį efektą. Psichoterapinės mokyklos skirtumas yra nežymus gydymui. Nėra geriausios terapinės mokyklos.

Rozencveigas tyrinėjo tam tikrus pasikartojančius, kiekvienai mokyklai būdingus faktorius. Šiais laikais tokios paieškos vadinamos „Do Do paukščio paieškomis“ (Alice in wonderland).

Svarbu ne ką terapeutas daro, bet suteikiama tam procesui prasmė, tikėjimas ir kontekstas.

Placebo efektui svarbu, kad tikėtų abu: tiek gydytojas, tiek pacientas. Teatro analogija. Tiek aktorius tiki, tiek tu tiki.

„Dumbo efektas“. Drambliukas, kuris tikėjo, kad jo ausys skirtos skraidymui ir iš tikrųjų išmoko skristi. Jam reikėjo stebuklingos plunksnos, kad galėtų skristi. Kas yra mano kaip terapeuto plunksna, kuri įtikina mane, kad galiu užsiimti terapija, kad galiu būti terapeutu? Vienas iš tų dalykų galėtų būti mano praeiti mokymai. Jie labai reikšmingi. Diplomas galėtų būti plunksna. Mano ofisas, mano erdvė, mano kėdė, atmosfera, rūbai. „I could never do therapy if I didn‘t wear my therapist clothes“. Taip pat mano ir klientai. Jie turi savo stebuklingas plunksnas. Galėtume daugiau apie jas sužinoti. Kas klientui suteikia tikėjimo ir t.t. Jiems visai kiti dalykai gali svarbūs terapijoje. Tai ką iš jų išgirstume gali būti „very deflating to our therapeutic egos“. Interpretacijoms, įgūdžiams ir mūsų asmeninei terapijai jie nededa jokio akcento. Pirmiausia tai laikas ir erdvė. Svarbiausia turėti tam tikrą laiko tarpą erdvėje, kuriuose jie gali kalbėti arba nekalbėti. Svarbu, kad jų kažkas susidomėjęs klauso. Trečia, tas žmogus, kuris jų klauso iš tikrųjų yra žmogus, o ne automatas, robotas. Labai bendri faktoriai ir nereikia kažkokių specifinių mokyklos modelių.

Dvi kritinės magiškos plunksnos:

-          kontraktas

-          platus rėmas

Specifinės sąlygos, kurios sukuria atmosferą panašią į atmosferą teatrinėje patirtyje. Iš kur aš žinau, kad esu teatre, vaidinime? Mes susitarėme susitikti tam tikru laiku, tam tikroje erdvėje. Mes turime savo vaidmenis, mums reikia vienas kito. Aktoriams reikia publikos, publikai – aktorių. Yra laiko limitas. Vaidinimas netrunka amžinai. Jis turi pradžią, pabaigą, laikiną sustojimą.

/Vėl Alekseičikas. Pas jį jo magija, pas Spinelli savo magija./ J

III dalis

Reikia galvoti ne tik apie terapinių santykių sukūrimą, bet apie terapinio pasaulio sukūrimą, kuris skirtųsi nuo kasdienio tiek kliento, tiek terapeuto pasaulių.

Tas Timas, kuris yra terapeutas, gali būti neįtikėtinai skirtingas nuo to Timo, kurį pažįsta tėvai, mergina… Terapeutas pasikeičia, kai jis tampa terapeutu. Tas pats ir su klientu – kai klientas ateina į terapinį pasaulį, tai jau kitas žmogus, jis jau pasikeičia.

Pirmasis apie santykių svarbą kalbėjo Heideggeris „Ciūricho seminaruose“. Kai aš esu terapijoje, reikia užduoti klausimą: „Kur ir kas aš esu, kai aš esu čia su tavimi?“. Esminis klausimas. Tas pats ir klientui.

Pokytis terapijoje įvyksta tada, kai klientas ir terapeutas žengia į terapinį pasaulį. Jokių kitokių aktyvių veiksmų nereikia. Atvirai žengti į kuriamą pasaulį.

Klientui atėjus į terapiją, pokytis jau įvyko. Nereikia galvoti, kad dar kažkas turi nutikti. Įvyko jau pakankamai. Reikia tik ištirti, kas nutiko (pvz. kodėl klientas kreipėsi į terapiją?). Čia labai gera mintis – kai jau klientas atėjo į terapiją – vadinasi, kažkas jau nutiko. Tereikia ištirti ir padėti klientui suprasti, kas jau nutiko…

Tuose momentuose, kai mes mažiausiai vadovaujamės kažkokiais įgūdžiais, tais momentais klientai mus labiausiai vertina…

Terapijos trūkumas tame – kad tos patirties, kurią patyrei terapijoje negali pilnai pernešti į kitą pasaulį. Kažkuo panašu į išėjimą. Mozė mato Pažadėtąją žemę, bet negali ten patekti. Terapijoje klientas ir terapeutas gali patirti Pažadėtąją žemę, tačiau negali jos persinešti į realųjį pasaulį.

Dėl to terapijoje visada yra gailesčio momentas, nes negaliu visų pokyčių, kuriuos patiriu terapijoje pernešti į realų pasaulį. Terapijoje aš pasikeičiu pilnai, o realiame pasaulyje galiu tą pritaikyti tik dalinai.

Kas mes tokie? Ką mes darome? Kuo mes užsiimame?

Žemesnis nežinojimas – nežinai ir atsisakai žinoti, nenori žinoti

Aukštesnis nežinojimas – dedi visas pastangas, kad kažką sužinoti ir vis tiek suvoki, kiek daug tu dar nežinosi.

/Vėl Alekseičikas. Terapinis pasaulis yra daug gilesnis, didesnis, platesnis nei realus neurotinis, psichotinis pasaulis.

Heideggeris nesakė, kad būti autentišku yra geriau nei neautentišku. Tai tiesiog du skirtingi buvimai.

Petronis klausia ar būti autentišku, ar neautentišku terapijoje?

Atsakymas apskritai apie tai, kad terapija – magija. Niekas nežino, kas iš tikrųjų yra tie faktoriai, kurie veikia teigiamai terapijoje. Galbūt net būtume šokiruoti, jei sužinotume. Ir įsiklausyti iš tikrųjų reikia ne į protingus terapeutus, bet į klientus… Stebinantys teiginiai…

Diskusija apie tai, už ką terapeutas ima pinigus?

Gadaamer skyrė du dialogus: vienas yra tikslingas (turi aiškų tikslą savyje, iš anksto žinomą kryptį ir bet kuriuo momentu, kai mes nuklįstame nuo krypties – galima grįžti į kelią), antrasis yra iš anksto sutartas kaip neturintis jokios išankstinės krypties, jis nėra bekryptis, tačiau krypties ieškoma. Šiame dialoge niekada neįmanoma kalbėti ne į temą, nes šis dialogas liečia visas temas. Krypties neįmanoma iš anksto nuspėti ir neįmanoma iš anksto nuspėti nei rezultato, nei tikslo – nieko. Iš anksto laikome, kad pirmasis dialogas yra daug svarbesnis: praktiškas, tikslingas ir t.t. Antrasis tik kelia mums daug abejonių, tačiau kai paklausiame savęs – kurį dialogą prisimenu iš patirties kaip reikšmingą, visada pasakome, kad tai antrasis. Jis keitė gyvenimą, jis padarė didžiausią įtaką ir t.t.  Šitokį dialogą ir siūlo klientams. Realiai net negali tokio siūlyti, nes paradoksas.

Lietuva – Ispanija Lietuvoj

Vis kai nueinu šį savaitgalį į kaše, tai lietuviai praloš. Šį kartą Europos čempionato finalą pralošė. Halėj tiršta labai buvo ir jokių kondicionierių nebuvo, tai kažkuo viskas buvo panašu į sėdėjimą pirtyje – tik su labai daug emocijų.
Norisi įamžinti kelias (galbūt) ateities žvaigždes ir pasirašyt šitam poste pavardes, jei vdrug po 5 metų reiks prisimint:

Semaška
Jogėla
Lekūnas
Mockevičius

Kas čia žino, gal ateities Žalgirio ar NBA žaidėjai bus?

Lietuva – Latvija draugiškos Latvijoj

Tautu drauziba :)

Pasirodo labai nieko reginys buvo. Rygos arenoj krūva žmonių ir sėdėjom visai arti. Kambala ketvirtam kėlinuky užvedė visą areną ir savo komandą stuktelėjęs Jomantui, o paskui užgriuvęs ant Javtoko. O to ir pakako pergalei. Pabaiga buvo netikėtai dramatiška ir su šalia stovėjusiu latviu šnekėjom maždaug taip:

Kleiza įmeta tritatiškį (-2 lietuviai pralaimi):
“Neplocho” sakau dėdukui latviui;
“Ochen dazhe otlichna” sako dėduks;

Jomantas likus kelioms sekundėms atsikovoja kamuolį ir uždirba pražangą (-2 lietuvių):
nieko nesakau ir apkabinu dėduką visas džiūgaudamas. Dėdukas pasimetęs, bet mane irgi apkabina.

Jomantas prameta pirmą baudą:
jau dėdukas mane apkabina ir labai džiaugiasi.

Rungtynės baigiasi (lietuviai pralaimi -2):
Apsikabinam abu. Spaudžiu ranką, glėbesčiuojamės. Sakau: “Malacy vaši rebiata”. Latvis: “Vashi tozhe”.

Svarbiausia, kad tautu drauziba gyva ir jos jokios krizės nenumarins!!!

Heinekeno nuotraukos

Užtrukau kiek su nuotraukom.

1. Blogo šeimininkas su rastais jūroje akiniais ir (kaip pridera atostogaujant) ilgokai neskusta barzda

2. Sunkus to paties asmens rytas

3. Karvių banda kirto kelią grįžtant namolio

4. Arabietiškų kraštų atstovės deginasi šalimais :) (iš tikro tai jos pakeleivės buvo mūsų kelionėj) (viena iš jų yra ta garsioji librarian, kuri į doktorantūrą įstojo ir apie tai sužinojo festivalio metu :) ir 5. Draugės Dovilės lb graži nugara

Va tokios nuotraukos.

Heinekens

Pamenu praeitais metais apie Heinekeno festivalį sužinojau iš kolegų blogerių, kurie taip šauniai aprašė savo įspūdžius. Šį kartą, net praėjus 3 dienoms po festivalio, nesulaukiau nei vieno įrašo, tai brūkštelsiu savąjį.

Kelionė
Iki Gdynios važiuoti ~500 km. Važiavom su manuoju 93 metų Nissan Sunny. Buvo išties lb smagu. Keliai Lenkijoj fantastiški. Gražumo prasme – medžiai šalia kelio, peizažai, pastoviai vingiuoja kelias. Tikrai nenuobodu vairuoti. Važiavom pagrinde geltonais keliais (t.y. ne autostradiniais). Kelionė truko kokį 10 valandų į vieną pusę.

Festivalio organizacijos trupinukai
60 000 žmonių… Daugiausiai turbūt buvo per Kings of Leon koncertą. Atėjom prie scenos likus kokį 20-30 min iki koncerto ir jau buvom priversti stovėti už kokio 100 metrų, nes prieš mus būriavosi tie tūkstančiai.
Atsiskaitymas už maistą, alų ir suvenyrus festivalyje padarytas kuponų sistema (1 kuponas – 3 zlotai), pakankamai patogu (visi kuponai po vieną, nereikia geležinių zlotų skaičiuotis), tik tiek, kad kainos atrodo juokingai mažos  (pvz. alus – 2 kuponai) ir galvoji “O je kai papigiai” :) ir apsigauni.
Negerumas, kad į festivalio teritoriją įleidžia nuo 16h. Iki tol turi kažkur kitur bastytis ir kažką kitko veikt. Bet gerumas,  kad nemokamas autobusas pamėtėja kilometriuką iki jūros ir gali ten pragulėt visą dieną.
Gerumas, kad festivalis turi savo laikraštį, kuris išeina kiekvieną dieną. Negerumas, kad laikraštis lenkų kalba ir tik paskutinis puslapis angliškas, kuriame kviečiama paklausyti lenkiškų grupių, grosiančių tą dieną.

Muzikiniai įspūdžiai
Galvojau, parašysiu, ko negrojo mano taip lauktos grupės.
Arctic Monkeys negrojo va šitos (Liverpoolio esminės dainos):

Kings of Leon nors ir surengę bele kokį pasirodymą visgi nepataikė į mane asmeniškai ir nesugrojo va šitų:

Užtat Moby sugrojo savo “I’m feeling so real” (kurią girdėjau tik iš palapinės), o paauglystės dievukai Prodigy, nors jau stebėtinai susenę ir net juokingi vietom, pagrojo senas geras Poison, Their Law, Outta Space, Diesel Power.

Labai smagumas buvo su Basement Jaxx ir trim juodaodėm vokalistėm, kurios stipriai atsipalaidavusios lb gerą šou surengė. Gossip vokalistė irgi nepasimetus :). Nu, o The Kooks labiau merginom virpino širdis su savo Seaside ir manęs taip stipriai nepakabino. Daugiausiai tūsinau per Arctic Monkeys, kur stovėjom pirmoj eilėj (tiesa, labai labai šone) ir sakė, kad net per teliką didelį mane šokinėjantį rodė :) :P.

Apibendrinant
Įdomi tokia patirtis. Atėjo į galą koks tai atsipalaidavimas. Atitrūkau nuo visų žemiškų reikalų ir pabuvau kur tais Lenkijos gūdumoj, toli nuo namų. Ryt sesė sakė nuotraukų atveš, tai gal indėsim kokį bendrą postą su nuotraukom.

2009.05.09 LHPA konferencija “Istorija ir Psichologija”@VDU Don52, 213 a.

Biški netvarkingi užrašai, nes wordpressas iškraipo, kai iš wordo kopini, bet gal kam smagu bus paskaitinėt. Pati konferencija visai vykus. Labiausiai Budrys kabino, bet ir kiti pranešėjai nieko.

Julius Kvedarauskas

Tiek psichologai, tiek istorikai esame labai apsukrūs ir visur įlendam.
Alekseičikas „Netikintis žmogus gyvena nuo gimimo iki mirties, tikintis – nuo Adomo ir Ievos iki Paskutinio teismo“.
Šiais laikais reikia agresyviai nešti ir pateikti istorinę tiesą.. ;)
Istorikai yra biednesni nei psichologai J. Istorikams sunkiau save parduoti, daugelis vis tiek yra traumuoti istorijos ir jiems reikia gydymo.

Evaldas Kazlauskas

Istorija yra parašyta krauju (van der Koltas?). Traumos yra nuolatinis žmonijos gyvenimo palydovas.

Nebėra stiprių ir silpnų perskyros. Palūžti gali bet kuris žmogus papuolęs į traumą.
PTSS – pasikartojamumas, vengimas, jautrumas – irzlumas. PTSS ir visuomenės lygmenyje.

Visi lietuviai yra traumuoti ir mes gyvename potrauminėj visuomenėj.

Trauma – tai tokia situacija ar įvykis, kai kilo reali grėsmė žmogaus gyvybei arba jis buvo liudininkas tokio įvykio, kurio metu kilo stiprūs jausmai.

Antrinis traumavimas – kai išgyveni pakartotinai per susidūrimą su istoriją. Skriaudos jausmos, depresyvi simptomatika.

Labiausiai išgyventi padėjo dvasiniai dalykai, tikėjimas, viltis ir kt. Žmonių, kurie patyrė panašias traumas parama. Savitarpio pagalba.

Traumos užgrūdina. Tampa išmintingesni. Skruibienė – pozityvūs pokyčiai buvo asmenybės sferoje, jautė, kad sustiprėjo, daug lengviau iškęsti įvairius sunkumus dabartyje.

Po traumų žmonės tampa liūdnesni, bet išmintingesni…

Politikos nuostatos į savižudybę geriausiai atitinka vidurkį nuostatų.

Jurga Jonutytė

Istorijos antropologija. Bendruomeniškumo irimas yra susijęs su gyvo istorinio pasakojimo cirkuliacijos sutrikimais.

Pasakojimas kaip žanras yra vientisas ir teigiantis prasmę.

Vaida Kamuntavičienė

Šiuolaikinio istorijos mokslo psichologinės problemos

Lietuviai negalėjo turėti savo istorijos, kai buvom okupuoti.

Istorija labai sureikšminta, dar labai ligotai žiūrim į savo istoriją.

Kaip įveikti seniai susiformavusius žmonių stereotipus istorijos atžvilgiu?

„Į Maskvą nenuvyksi, Stalino nenužudysi“.

Istorikas sėdi, rašo knygas ir nenori eiti su naujausiais atradimais į visuomenę, nes reikės atsimušinėti nuo nepatenkintų senukų, kurie nenorės tų atradimų suprasti. Dėl to ir gaunasi atotrūkis nuo visuomenės.

V.Kavolio „Žmogaus genezė“ – vienintelė knyga, kurioje pritaikyti psichologiniai metodai. Kiek istorikas yra objektyvus, rašydamas apie kitą žmogų? Kiek Kavolis pats susitapatina su Kudirka?

Kavolis kelia problemą – ko reikia žmogui, kad jis taptų neužmirštamas?

Kudirkai buvo būdingos gilios statiškos emocijos ir tuo jis buvo tipinis lietuvis.

Žmogaus mokslai (humanitariniai) dėsnių neatranda. Žmogus yra laisvas veikti. Istorijai, filosofijai ir psichologijai nederėtų kopijuoti gamtos mokslų, nes atsidurs krizėje. (Jonutytė)

Rimvydas Budrys

Kai darau pranešimą, tai niekada nesiruošiu iš anksto. Gyvenimas čia ir dabar yra daug svarbesnis už pasiruoštą gyvenimą. Per 50 metų sukauptų žinių jau pakanka.

Kas yra istoriška ar neistoriška žmogaus sąmonėje? Eliadės įžvalgos. Perdėta fiksacija istorijoje datų atžvilgiu bei tam tikriems įvykiams. Tarytum tie dalykai žymi žmonių gyvenimą kaip istoriją. [Išties, istorija yra ryškumų istoriją, kažkokių ryškių, kruvinų įvykių.]

Personalijos. Kiek konkretus žmogus gali turėti įtakos istorijai? Kokią mes dabar kaltę nešam už mūsų kunigaikščių darbus? Aš tai pavyzdžiui jokios kaltės nenešu J.

Kažkodėl tai istorija yra tapatinama su žmonių veikla. Išgyvenimų ir sukrėtimų istorija.

PTSS patirtas nuo žemės drebėjimo. Ir ką tada kaltint? Kalnus?

Kokia šiuolaikinio lietuvio sąmonė? Krizinė? Dažniausiai psichologai sako retrospektyviai. Pvz. sovietinėje epochoje homo sovieticus sąmonė.

Svarbu yra tai, kuo mes gyvenam?

Jaspersas turi traktatą apie žmones, kurie paliko pėdsaką istorijoje. Ir tai yra tie, kurie pakeitė žmonių sąmonę: Buda, Konfucijus, Lao Dze ir t.t.

Psichologijoj svarbiausia ‚dabar‘, nes dirbam su realiais dalykais.

Seminaras „Gintaro keliu“ – kaip tuo metu galėjo jaustis žmogus? Priėjom prie matriarchato. Dabartinis mūsų laikmetis aiškiai patriarchalinis.

Kas yra svarbiausi žmogaus organizme? Kuri kūno dalis? Iš tikrųjų visuma svarbi, nėra galva svarbiausia ar širdis ir t.t. Taip ir su šiais laikais – iškeltas vyro karo kirvis, o matriarchalinių lyg nėra… Matriarchate lyderio, viršesnio, konkurencijos nėra – ten empatija, atjauta ir t.t. Patriarchalizme svarbiausia galva – pvz. prezidentas valdžios galva. Psichoanalizė leido pažvelgti, kas vyksta žmogaus gilumoje per metaforas, netiesiogiai.

Kas yra nesąmoninga yra už istorijos ribų. Patriarchaliniam pasaulyje – sąmoninga. Kubilius sukonstravo mokesčių sistemą, paskui atkonstravo.

Psichologija mokslas ar ne mokslas? Kas liečia analizę – gal ir taip, kas liečia konkrečius žmones – tikrai ne mokslas, menas, terapija, gydymas… Jei pabandai ten įvesti moksliškumą, tai subtilesni dalykai išnyksta.

Psichologijoj, filosofijoj, istorijoj nėra dėsnių, tėra tik mūsų norėjimas, kad būtų dėsniai… Čia įsijungia mūsų tikėjimas. Kiek tiki konkrečia teorija, pvz. psichoanalize.

Kuri savo požiūrius, savo dėsnius. Kai susiduri su kitais dėsniais – tada palygini, galbūt perimi.

Homo sovieticus – pasiduodantis, nepasipriešinantis žmogus. Jei priešinasi – tai tuomet didelis skausmas, kančia.

Nepilnavertis – stengies, stengies, bet nesukuri pilnos vertės. Per daug turi prisiėmęs reikalų ir nespėji sukurti.

Menkavertis – sukuri mažai vertės. Menkai. Menka vertė tavo apskritai sukuriama. Dirbi mažai reikalingą darbą, galėtum daugiau duoti pasauliui.

Nesijausti kaltu už giminių pasirinkimus. Tai jų pasirinkimai.

Buda ir Konfucijus jokių idėjų nesiūlė, jie tiesiog sakė ir tiek, o pačios idėjos sklido..

Asmenybės infliacija – prarandi savo vertę, požiūrį, priimi kitą pasaulėžiūrą nekonfliktuodamas, nekvestionuodamas. Žiūrėti, kur tu pradedi infliuoti…

Kuo mažiau žmogus mokosi, tuo jis individualesnis. Kuo daugiau aukštojo mokslo pristudijavom, tuo daugiau visuomeninio šlamšto turime? Atsakymas: reikia ne tik mokytis, bet ir revizuotis nuolat. Pripažinti, kur klydau.

Sąjūdyje buvo nesveikas užsidegimas, apspangimas. Kad išeiti iš drakono urvo, reikia truputį apspangti.

Kaip asmeniškai išsivaduoti iš socialinės sąmonės, socialinių štampų? – enciklopedisto bėda. Yra daug teorijų, bet kuri jums atsišaukia? Kuri jums teisinga? Kuri labiausiai susijusi su vidiniu pasauliu? Vidine erdve.

Igoris Varnakovas (Rusija)

Liturginė sąmonė ir daiktinė sąmonė, kuri lengvesnė, paprastesnė.

Ko žmogui reikia, kad jis išliktų istorijoje? Trys žymūs psichoterapijos atstovai, kurie kūrė psichoterapijos istoriją: Pearls, Satir, M.Erikson.

Visada išsilavinimas skaidomas į technikinį ir humanitarinį. Medicinos mokslai kažkur tarpe – estestvenije nauki.

Vyriausias iš jų F.Pearls. Paskui 8 metais jaunesnis M.Eriksonas. V.Satir jaunesnė 15 metų už M.Eriksoną. Kuo išsiskyrė šie žmonės? Nei vienas iš jų neturėjo mokslinio laipsnio. Buvo labai žinomi, krūvos žmonių į jų seminarus susirinkdavo.

Po Vietnamo karo čia viskas vyko. Psichoanalizė patyrė katastrofą ir nebegalėjo pagelbėti kariams su PTSS. Svarbiausi darbo principai.

F.Pearls – daug svarbiau, ką darome su savo agresyvumu, kai iškyla grėsmė išgyvenimui. Atvejo pristatymui reikia istorinio fakto, kuris grėsė išgyvenimui. Ir jūs nelabai patenkinti tuo pasirinkimu, kurį padarėte. (Tie, kurie negali prisiminti praeities įvykių, juos vis pergyvena ir pergyvena).

Mokėsi pas B.Erikson – duką Eriksono.

Labai didelį dėmesį skyrė sąmonei (savęs, pasaulio, priėmimo ir priėmimo skausmingumo). Mes atsisakome priimti tą materialą, kurį istorija mums pateikė. F.Pearls – kaip prisimeni savo istoriją? Kalba su atstumu, bet balse pergyvenimas yra. Kol dirbsite su distancija – tai nepatirsite geštalto. Geštaltas – tai visuma. Freud katarsis atitinka Pearlso geštaltą. Katarsis – aiškus suvokimas, kas su tavimi vyksta. Kol jūs nutolę nuo savo patirties – negalite suvokti jos aiškiai.

Patalpina žmogų į tą praeities situaciją. Per faktus – žiema, autobusas, grįžtu iš ligoninės. Kas su tavim vyksta? – nieko ypatingo, autobuse pasižymiu talonėlį ir galvoju. Pasirinkimas tarp Kauno, kurio nemyliu ir nekenčiu, bet į geresnį darbą. Jei nevažiuoju – į kaimą ir į prastesnį darbą.

Reikia vos ne reikalauti, kad klientas patektų į tą situaciją, nuvesti jį ten. Nenorime patekti į tą patirtį. Bet visumos nepatirsi, jei nepateksi, nesusivienysi su ta patirtimi. … Neblogai čia.

Be išorinio pasaulio mūsų pasaulis yra niekas.

Geštaltas priverčia nusišypsoti. Suteikia energijos.

M.Eriksonas – ilgai išbūti toje traumuojančioje patirtyje išbūti neįmanoma. Reikia mokėti nutolti nuo tos patirties. Sumažinti jausmus. Kai per daug jausmų – afekto būsena, emocionaliai priimame sprendimus tada. Reikia sprendimus priimti blaiviai, nepaveiktam emocijų.

Nereikia eiti į praeitį tam, kad ją suprasti. Jei nori suprasti praeitį – žiūrėk į ateitį. Praeitis – tai dabarties metaforiškas apibūdinimas?

M.Erikson – labai svarbu gebėti keliauti po savo amžių. Būti kiek vyresniu, kiek jaunesniu ir t.t. Kaip spręsčiau, reaguočiau į problemas, jei būčiau jaunesnis, vyresnis?

Patarimą galima suvokti kaip prievartą, galima suvokti ir visai kitaip.

V.Satir bet kuri mūsų reakcija yra įrašyta į mūsų šeimą. Bet koks pasirinkimas, kurį mes darome – tai geriausias pasirinkimas. Ji daugiausiai dirbdavo ta linkme, kad žmogus kuo geriau, kuo išsamiau įsivaizduotų situaciją, kurioje yra atsidūręs. Kai mes stipriai įsitraukę į savo gyvenimą – nematome savo savybių, ypatybių.

V.Satir – pažvelkit į save kaip į nepažįstamą žmogų. Taip pat – pamatyti save pagarbiai. Logika, racionalumas labai vertinamas, bet ne tik protas vadovauja mūsų gyvenimui. Turtingiau pamatyti save – pamatyti ne tik savo logiką situacijoje, bet ir emocijas, intuiciją (čia panašu į E. de Bono kepures, kai užsidedi emocijų kepurę ir išsakai, kokios emocijos kyla tau šioje situacijoje ir t.t.).

Kokį vaidmenį vaidiname savo gyvenime? Koks tavo vaidmuo šioje situacijoje? Praktikoje sunku pasidarė pamatyti savo vaidmenį. Sąmonė – vidinis savo psichinių procesų permatomumas. Labai svarbu tie vaidmenys. Tai socialu, nes kai kurie sutiks su mūsų rolėmis, nes kai kas prieštaraus. Kokią rolę pasirinktum, jei stipriai save mylėtum? (Iš kokios rolės tau viską būtų lengviau pergyventi?).

Reikia skirti veiksmus ir rolės. Rolės daug svariau gyvenime, nes iš rolių galime atlikti daug veiksmų. Akcentams rolėms. Būti jaunu specialistu, kuris apsimeta brandžiu ar būti tik jaunu specialistu?

Nelaikiniai suvokimai. Dvasinis lygmuo. Matyti už savo gyvenimo ribų, matyti pasaulį apskritai, kad tu tik dalis pasaulio.

M.Erikson – tam, kad išspręsti problemą, reikia patekti į tokią erdvę, kurioje niekuomet dar nebuvote ir ta erdvė turi būti labai pozityvi. Asocijuotis su gera patirtimi, išeiti iš blogos patirties.

Reikia būti labai aktyviu žmogumi, kad sugebėtum apginti savo vertybes.

M.Eriksonas kalbėjo, kad sąmonė turi sluoksnius. Kai kuriuos pasiekiame, kai kurie dar nepasiekiami.

Įveda į tą patirtį nemalonią, paskui per sluoksnius nutolina žmogų, įvyksta koks tai geštaltas, tada vėl grįžta, jau pasikeitęs žmogus į tą patirtį.

Disociacija. Nepriėmimas patirties. Asocijuotis su patirtimi, ne disocijuotis.

Help A.lt@Juonė Pastogė 2009.05.01

Nu, skaitytojai, pasipasakosiu
grįžom su D. ir S. į Šiaulius mamos su mamų diena sveikint ir aš užmačiau vietiniam laikrašty “Šiauliai Plius”, kad vyksta koks tai įdomus renginys. Daug daug Šiaulių ir Šiaulių rajono grupių susirinko tam, kad mes (žiūrovai) atėję su savo pinigėliais paremtume reikalą a.lt (alternatyvios muzikos apdovanojimai ar kažkas panašaus).

Nuvarėm. Nusipirkom alaus. Pirms nusivylims, kad alus kainavo 4 lt, o kai paprašiau Žagarės į tą aliuką, tai už Žagarę man sugebėjo išmušt… 7 lt :) Tai iš viso paskenduolė kaštavo 11 lt.

Antras nusivylims grupės iš Tauragės “Easy Jam” bandymas sugroti Jet koverį…  (kurį matot žemiau)

Labai blogai pavyko, paskui Red Hot Chilli jau geriau buvo, o kai užgrojo savos kūrybos dainą, tai taip ir norėjos pasakyt.. gal grokit tik savo :)

Labai gerai buvo pagyvenusių vyrukų ir moteriškės kolektyvas, kuris klasiškai pabaigė savo pasirodymą ZZ Top šlageriu.

O šiaip – visada smagu padalyvaut tokiuose neįprastuose renginiuose, ypač savo gimtam mieste Šiauliuose.

Bendrai paėmus – užskaitau. Bet dėl Easy Jam – neužpyk labai gerbėja, bet energijos visai neperteikė to Jet gabaliuko.

Nu, žodžiu.

Einu mamos prikeptų kibinų valgyt :) Gero savaitgalio.

Flamingo@Pasaka, Kaunas 03.26

Labai šilti ir geri įspūdžiai. Tiesa, turiu pritarti prie rūbinės nugirstai dviejų merginų minčiai, kad čia ne pasaka, o šaldytuvas. Aš irgi išėjau su nušalusiom kojom ir sustirusiom rankom, bet dūšioj laaabai šiluma buvo.
Flamingo yra dar viena priežastis dėl kurios šią savaitę Kaune man buvo gera gyventi ir kodėl man nereikėjo niekur važiuoti. Apskritai, lietuviškoj padangėj jie vieni iš tų nedaugelio, į kurių koncertus norisi eiti ir norisi jų klausyti.
Po šiandieninio koncerto – daug įspūdžių:

- jau norėtųsi albumo
- užburia
- atpalaiduoja
- vokalists nusiskuto galvą
- jaučiasi, kad pakankamai intymu ir visa muzika reikalauja tam tikro nusiteikimo. Greičiausiai dėl to prieš vieną dainą bandė grupė apraminti įsišėlusią publiką, kuri vis nesidavė nuraminimui
- smagiai skambėjo “Shutdown Baby” country stiliumi
- ir Killerių koverys buvo beveik kaip patys Killeriai :)

Į galą pasirodymo prie mano buvimo vietos prisėdo kokie tais trys pagyvenę (vyresni šiek tiek už mane) prancūzai. Tai atrodė, kad ir jie labai užskaitė koncertą :).

Dabar pačiai pasakai:
- nafik reikia tų kortelių, jei jų niekur nebraukiat ir nenuskaitot? Ir kur mano “Sofijos rezidencija” jei kortelės nebraukėt? ;]
- kodėl taip šalta?
- dėl koncerto pradžios – rimtai, čiut neišvariau. Parašyta pas jumis puslapyje – durys atidaromos 21h, koncerto pradžia 22h, koncerto trukmė – 1:20h. Tai kodėl realybėj koncertas 23:15 prasidėjo (kai 23:20 jau vos ne pabaigos galėjai tikėtis)? Gal laikrodžiai neatsukti ar persukti kaip nors? Va šitas kažkaip suparino. Nes 23:10 jau ruošiaus namo ir čiut neišvariau.

- šitas, tebūnie, geras atsiliepimas pasakai: ačiū, kad užkvietėt Flamingus. Padėjot sukurt ypatingą ketvirtadienio vakarą.

Biški pieviškai kaip tais surašiau. Bet kažką iš vakaro jaučiuosi atidavęs ir jum.

SEB investavimo seminaras Kaune BLC 03.24 15h.

Pabūsiu gers blogeris ir beveik real-time surašysiu, kas gero buvo girdėti šiame seminare. Kalbėjo Marius ir Vaiva. Marius rimtai, o Vaiva apie psichologiją investuotojų.

Marius Kalesinskas

Bus prasčiau nei įprastai. Pasakys, į kur apskritai eina pasaulis ;)

Mūsiškis nuosmukis jau buvo rimtesnis nei 2000 ir 1973 (naftos).

Kalba apie galimus pakilimus meškos rinkoj. Jei pataikai, gali ir iki 20% uždirbt.

JAV akcininkai pardavinėja agresyviai akcijas ir skolintus pinigus mažina.

Situacija yra blogesnė nei 2000 m.

Pagal Shillerio P/E – akcijos dar nėra visiškai pigios, dar gali pigt.

Depresija yra reiškinys kai disbalansai nesusibalansuoja ;))

Labai labai didelė skola bankams. Priskolinta visiems. Netgi daugiau nei 1929 buvo priskolinę.

Labiau jau dabar yra depresija nei recesija.

Esami ekonominiai disbalansai išsprendžiami:
- turto defliacija
- pinigų infliacija

Pirmu atveju daugiausia laimės žaliavos ir kai kurios obligacijos

Antru atveju išloš visas turtas, o labiausiai auksas. Ilguoju laikotarpiu – verslas, akcijos.

Antrasis variantas neišsprendžia problemos, o tik jas nukelia tolimesniam laikotarpiui. Centrinis bankas pasirinko antrąjį kelią.

Turto ir įvairių prekių kainos turėtų stabilizuotis. Akcijos taip pat.

Jei būtų defliacija, išlošti būtų labai sunku. Šalia defliacijos dažnai būna didelis nedarbas (JAV buvo didžiojoj krizėj – ~25%). Jei jau nedarbas viršija dvidešimt procentų, tuomet gręsia revoliucijos, didelės socialinės įtampos.

JAV vyriausybė yra pakankamai išsigandusi, kad ryžtasi tokiems kraštutiniams žingsniams.

Didžioji disbalansų priežastis yra susikaupusioj skoloj. Šis infliacinis scenarijus reikalaus dar didesnės skolos… Tad, šis scenarijus gali tik atidėti skausmingiausių išsisprendimų laiką.

Bent 5 metai į priekį – banguotas ir sudėtingas laikotarpis.

Vaiva

Kaip nugalėti priešą veidrodyje?

„Man investavimas prieš porą metų buvo pajamos, o dabar yra pamokos“.

Investuotojo sprendimai daugiau yra neracionalūs nei racionalūs.

Kai aš manau, kad aplenksiu rinką, tai tikiu, kad galiu kontroliuoti investicijas. Tada prisimenu sėkmes ir pamirštu nesėkmes. Čia ta kauzalinės atribucijos klaida. Sėkmės mano įtaka, nesėkmės – ne aš kaltas.

2004 m. besivystančiose rinkose buvo galima uždirbti 77%.

Tik 64 asmenys, kurie buvo Sorbes 400 sąraše vis dar buvo jame ir 2002 metais.

Kiti investuotojai būna lošėjais. Ieško dėsningumų, tendencijų. „Sausio“ efektas (gruodžio mėnesį pingą, o sausį brangsta), „Pagaliau pirmadienis“ (penktadienį krenta, o pirmadienį kyla). Kainų kitimą galima susieti ir su sijonais. Kai nešioja kelnės, tada krizės būna ;). Kai ilgus, tai krenta, kai trumpus – kyla.

Užuot laikęsi „pirkti ir laikyti“ strategijos, keičia fondus ir valdytojus siekdami maksimizuoti grąžas. Investuojantys į akcijas yra aktyvesni ir dažniau klysta. O su obligacijomis dirbantys yra pastovesni, stabilesni ir jiems atsiperka labiau per ilgesnį laikotarpį.

Amerikiečių sociopsichologas ;) S.Asch (šustrai, jei per investavimo seminarą pasakoja apie Aschą, kurį jau bele kaip pats žinau ir dėstau..) Ir pvz. paaiškino tą konformiškumą net nepavartojusi šio žodžio ir procentus galėjo tikslius pasakyti, o vietoj jų sakė – labai daug.

Istorijoje yra buvę tulpių svogūnėliai, kai kaina po beprotiško kilimo krito šimtus kartų po to. Kada priimti sprendimą, kad elgtis ne kaip minia?

Kai buvo geriausi metai, tai daugiausia pinigų į rinkas ir ateina, o išeina daugiausiai žmonių tuomet, kai yra žemiausia kaina. Tai vos ne reiktų žiūrėti, kada visi išeina ir tada ateiti.. Geriausias laikas parduoti tada, kai jūsų kaimynas imasi paskolą investavimui J.

Kai kalbama apie pelną ir nuostolį, tai pelnas yra vertinamas kitaip. Kai pelnas, tai norisi kuo didesnių garantijų, kai nuostolis – tai žymiai labiau rizikuoja, kad tik neprarasti pinigų. Čia geras. Ir aš taip elgiaus.

Ko žmonės gailisi?

Trumpalaikė perspektyva – to, ką padarėme.

Ilgalaikė perspektyva – to, ko nepadarėme.

Dažniausiai tenise laimi tie, kurie žaidžia stabiliai ir nedaro didelių klaidų. Dirbantiems kitus darbus – apsibrėžti aiškius tikslus ir jų laikytis ilgą laiką, nesiblaškant.

Svarbiausia ne aplenkti rinką, bet pasiekti savo tikslus.

James Blunt@Siemens Arena 2009.02.17

Miels tas James’as berniuks. Labai nuoširdus ir drąsus (bo pas publika atėjo pabendraut ir nepabijojo niūrių lietuvių).