Nu nepatikėsit :)

Žodžiu, čia kur gyvenu db Kaune, tai turiu du kaimynus, o jie turi katiną. Turim atskirą rakinamą laiptinę ir tas katins kartais įsiprašo į vidų arba į lauką, duodas pasiglostyt ir t.t. Aš su tais kaimynais lb daug nebendraunu, tai kažkaip nežinojau, kaip to katino vards. Ir ėmiau ir sugalvojau, kad jis bus Micius :)))) Dažniausiai šaukdavau Micium, kartais dar Miciuku. Tas Miciukas labai patiko kažkaip man, galvojau netgi, kai savo katiną turėsiu – taip užvadinsiu.

Ir ką jūs sau galvojat? Šian išsiruošiau po visų pagirių ir lintelinių pirčių į mylimąją Maximą su visom jos 15% akcijom savaitei maisto nusipirkt ir žiūriu kaimynė su mano Micium pareina (buvo įleist ir lipo laiptais). Aš ten visiap kaip mandagiai, o tas Micius kotais išsigando manęs ir nebelipa ;) Tada aš kalbint kaimynę ir atsargiai pro Micių eit. Berods ji pirma paminėjo, koks vardas katino, bet aš dar kartą perklausiau. IR PASIRODO!!! JO VARDAS IŠ TIKRŲJŲ MICIUS :)))))))))))))))))) Negaliu kol kas dar visą vakarą patikėt.

Su skeptiškumu sėdau žiūrėt, bet kaip nustebino filmas… Stipriausiai paveikė dvi istorijos (bo ten iš viso jų 18 berods) – per vidury viena, apie du juodaodžius ir į pabaigą viena – apie amerikietę turistę. Jei žiūrėsit – brūkštelkit, kurios jums stipriausios. Yra linkomanijoj Gus Van Sant’o nemokamam packe.

Ką tik užbaigiau diiidelį nerimą mano gyvenime kėlusį mokslinį straipsnį vienai konferencijai. Nerimas dėl to, kad niekad nemėgau mokslinių straipsnių su visais jų reikalavimais, protingumais ir savo apsiskaitymo parodymais. Sunkiai aš į juos įsipaišau su savo noru pasidalint, papasakot, atsivert :).

Visgi rašiau. Sėdėjau du rimtus pusdienius vien prie teksto, dar ten skaičiau ir kitų straipsnių ir daug mąsčiau, ką čia parašyt. Kodėl jum čia rašau – ogi vis labiau įsitikinu Radioheadų dainos vienos eilutės begaliniu teisingumu. Kad neišprotėtum nuo reikalavimų iš gyvenimo ir iš paties savęs, reikia stengtis padaryti geriausia ką šiuo metu gali. Ne tobulai, ne kažkaip super ypatingai – bet geriausiai kaip šiuo metu gali. Taip ir jaučiuos su šiuo straipsniu – geriausia, ką šiuo gyvenimo epizodu galėjau padaryt. Gal po 10 m. išvis krizensiu pats iš savęs į kumštuką, kad tik spirą kokią tais pirstelėjau ;), bet dabar – džiaugiuos ir didžiuojuos savim. Tikėkimės, kad ir kritikos daug nebus, kai nusiųsiu patį straipsnį :) ir kiti manim džiaugsis.. Nu o jei nesidžiaugs – maj jį gals, bile man gerai. Žemiau ta minėta daina:

Vakar ir šian labai apėmęs.
Pykau ant studentų šian labai. Ypač ant neakivaizdininkų:

- pristatykite namų darbą iki sesijos pradžios
- pristatykite iki penktadienio galo, kad savaitgalį spėčiau perskaityti
…. paskutinė pristatė šiąnakt pirmą nakties – ir tai negavau emailo ir turėjau iki šiandien vakaro laukti.

Paskui kitas šian per seminarą – prisislinkęs su kėde žiūrinėja su kursioke nuotraukas. 20 sekundžių kalbu kažką visai grupei apie jį, visa grupė juokiasi, jis galiausiai išgirsta ir… toliau žiūrinėja nuotraukas. Išvariau lauk :|

Ir kad ir kaip objektyviai atrodytų – vis tiek jausmas, kad pykstu ne dėl jų arba ne tik dėl jų.

Net ant šito blogo pyktis. Kad rašau dar čia kažką ir jau mažai besuprantu – kokiu tikslu. Ką aš čia jum, brangieji (?), duodu? Ką jūs čia gaunat? Vis tiek jau kokį pusmetį su virš mažėju aš čia šitam bloge. Atsivėrė man kažkokie vienatvės slėpiniai, supratau, kad kad ir kaip atvirai parašyčiau – ni velnio jūs manęs nepažinsit labiau. Va. Parašau šį įrašą, einu miegot ir ryt atsikeliu vėl kažkoks kitas, net pats nežinau – koks. Jūs skaitot šį įrašą iš ryto ir jau manot, kad žinot, kas pas mane viduj – o gi aš visas vėl jau kitoks, visas pasikeitęs, gal ant kokios džiaugsmo bangos užšokęs ir t.t.  Ką žinau, ar neklausys ryt per seminarą studentai, o gal kaip tik nustebins tobulu dėmesiu ir pražiotom burnom? Kas čia žino, kaip bus?

O pikta aš žinau dėl ko. Tik negaliu sakyt. Nes – privatu. Povilas žino, o jūsų per daug, kad žinotumėt. Per daug visi įvairūs, per daug nepažįstami ir net anonimiški didžioji dauguma. Todėl ir nesakau. Ir jei norit – pykit. Nelemta jums manęs “kaip nulupto” matyt. Būsiu slėpinys tiek pačiam sau, tiek jum.

Daugelis netgi nežinot, kad barzdą belen kokią užsiauginau ir gal net gatvėj nepažintumėt ;) Ir net nežinot, kad generatorius buvo sugedęs. O kad priekinė mašinos lempa buvo sugedus ir pats pasikečiau (pabandykit Nissan Sunny priekinę lemputę kas pakeist!) žino išvis tik 3 žmonės, o ir tie turbūt negalvoja dabar apie tai.

Čia ta baisiam filme “I stand alone” (tik prancūziškai reikia rašyt) išsakyta mintis, kad mes esame be galo vieniši savo gyvenimo kely ir keliaujam kiekvienas savo tunelyje, kur pabaigoj telaukia mirtis. Susilietimas dviejų tunelių (suprask, žmonių) – baisiai abejotinas dalykas. Taip ir aš pradedu suvokt savo vienatvę vis labiau ir labiau. Ir nėra pasauly žmogaus, kuris tiek daug žinotų apie mane ir tiek daug pergyventų dėl manęs kaip aš pats?  Ir turbūt – tiek daug galvotų apie mane taip pat… Ir tiek daug LIŪDĖTŲ dėl manęs.

Ir toks piktumas, kad taip sunku kartais RAŠYTI AIŠKIAI. Su aiškiom mintim. Ir taip norėtųsi, kad jos tokios galvoj ir būtų…
Ir, Dariau, nesakyk, kad čia jau visai virš visko ir kad po šito įrašo reikia raukt su šiuo blogu su visam ;))

Geros jum visiem dienos, savaitės, krizės, gripo, kalėdų, naujų metų – aš dar čia, aš su jumis, aš Lietuvoj, aš nesergu ir ryt eisiu į darbą pas studentus, o paskui pas klientus.

Respekc

Kai seselės norės pačiupint mano kelio girnelę, aš sakysiu “Hands away” ir tyliai niūniuosiu šią gražią melodiją:

:)
Intriguoja topiks ane?
Šian gerą nutikimą turėjau. Po vakarykščio krepšini pasportavimo jau nebe juokais suskaudo kairį kelį. Sumasčiau, kad reikia išsitirt. Po visų rentgenų ir kojų palankstymų daktarė sako: “Jums yra kelio girnelė, bet čia normalu visai”. Tada aš iš karto mąstau apie senatvę, dūlančius sąnarius, tik senėjantį ir nebejaunėjantį kūną ir šiaip liūdžiu, kad mirsiu. Paskui ji man sako, kad ryt reikės nusipirkti girnelę imobilizuojantį įtvarą ir su juo tūsint kokius tris mėnesius, nes ta mano girnelė pasirodo slenka į šoną ir nenori per vidurį būti. Dar gavau siuntimą pas šeimos gydytoją, kuri turėtų paskirti man fizioterapinių procedūrų (į šitą daug vilčių dedu… gal kokios gražios seselės mani kaip kokį qemm pamasažuos :)))).

Realiai kiek supratau – nieka baisaus. Tik tiek, kad senstu. Dėviuos.

Povilelis parekomendavo šitą pažiet. Tai kelis jau buvau matęs, bet šitas gabaliuks iš paskutinio jo pasirodymo prieš mirtį išvis nerelus… Apie vaikus, jų auklėjimą, savivertę (Visi sociopatai turi aukštą savivertę :)… Tik tiek, kad angliškai.

Einam pirkt visi smagių daiktų ir gerai pabendraut:

“lgai lauktas ir issiilgtas BlusTurgis vel atgyja ir startuoja si menesi, kaip visada paskutini sestadieni.
Taigi:
lapkricio 28 d. (sestadieni)
12-15 val. vyks musu organizuojamas BlusTurgis jaunimo centre “Vartai” :)

Kas jau esate buve, kas dar ne, tai zinokit, jog turgus buna pavykes tada, kai jame dalyvauja daug zmoniu, su daug savo daiktu, tad labai kvieciame si karta dalyvauti ir pries Kaledas ispasruoti tuos daiktus, kurie jums pabodo ar nebereikalingi. Tinka kaip visad viskas, kas yra legalu :)

Jei planuojate pardavineti savo daiktus, tai uzsiregistrukit is anksto, jog zinotumem kiek stalu reikia ruosti, registruokites siuo el. pastu.

Jei galite paskleiskite sia informacija visiems draugams, pazistamiesms ir giminieciams, ir katems… taip taip, ypac katinus visus kiemo informuokit…

Su meile, BlusTurgiu issiilgusi Vartu komanda…

A.C.Patrios jaunimo centras “Vartai”
Rotuses a. 23/ Jaksto g. 2, vidinis kiemelis, r sys
LT- 44279 Kaunas, (senamiestis)
Tel. 8 37 322882 kviesti ka nors is JC “Vartai”
Tik darbo dienomis!
jaunimo centro darbo laikas antradieniais- penktadieniais 15-19 val.”

Lb netikėtai mašinoj atradau šią keistą dainą. Pagalvojau, kad Aphex Twinas, nes buvau krūvą jo prisirašęs negirdėtų gabalų, o pasirodo – white stripes :)) Labai netradiciškai, bet užkabino stipriai.