Interviu su Flamingo Žilvinu.

Po įrašo apie Brainerius dar kažko trūko viduj. Pamąsčiau, kaip čia pratęst tradiciją, iš ko dar interviu norėčiau paimt ir tada prisiminiau Flamingo. Labai klausau jų gyvo DVD, kurio muzikinį turinį nemokamai galima parsisiųsti čia. Apie jų koncertą Kauno Pasakoj (gyvas dar tas klubas???) rašiau seniau kažkada. Jie groja maždaug taip:

Žodžiu, bene geriausia šiuo metu man LT grupė ir džiaugiuosi, kad savo bloge pavyko patalpinti interviu su jų frontman’u (suprask, vokalistu) Žilvinu (žr. nuotrauką). Gero skaitymo! Visiems Flamingo vyrukams ir jų treneriui Tomui – visokeriopos sėkmės.

Praėjo tikrai daug laiko kol prisiruošiau tau atsakyti. Atsiprašau. Rašyti man labai sunku. Neišmokau greitai skleisti minčių raštu. Žodžiu, beje, situacija panaši. Gal todėl, kad nesimokau. Prie bokalo kažkaip sekasi geriau. Tiksliau po bokalo. Žodžiu, dar kart sorry. Taigi,

1. Esu sužavėtas idėja surengti koncertą mamai per Motinos dieną. Kaip kilo tokia mintis? Kaip pats koncertas? Gal buvo kažkas ypatingo jame, nes vis tiek – mamai?

Buvo minčių šią vasarą pasidaryti turą per Lietuvos miestelius įdomiose vietose. Visi supratom, kad būtinai pagrosim kaime kur gyvena mano tėvai. Mūsų treneris Tomas labai mėgsta koncertus susieti su kokiomis nors kalendorinėmis datomis. Šventėmis, gimtadieniais ir panašiai. Turbūt iš vadybinės pusės tai pasiteisinantis dalykas. Mažų mažiausiai lengviau atsiminti dieną kurią vyks koncertas. Kadangi pas mus grupėje tikrai neretai pasieiškia didesni ar mažesni organizaciniai nesusipratimai (dėl repeticijų laiko, koncertų datų, souncheck’o valandos ir t.t.) šiuo konkrečiu atveju visi žinojom, kad koncertas vyks motinos dienos proga. Iš mokyklos laikų žinant jog motinos diena visuomet švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį – nesunku sužinoti kokia gi tai bus diena gegužės. Vėliau pamiršus – pakaks vėl prisiminti seniai žinomus dalykus. Kita vertus pagroti mamai jos pačios kieme išties gera.

Koncertas pavyko turbūt geriau nei visi tikėjomės. Atvažiavę su instrumentais radome suręstą sceną, suoliukus žiūrovams. Už tai ačiū tėčiui ir broliui. Su įgarsinimu nebuvo jokių problemų. Taip būna visuomet kai mums pededa Omenas ir Arnas. Susirinko daug žmonių. Draugai, pasipuošę kaimynai. Oras buvo nuostabus kaip ir visas vakaras. Mama turėjo nemažai rūpesčių kurie visuomet neišvengiami šeimininkėms. Bet, iš esmės, viskas pavyko. Užsimezgė mintis dar šią vasarą toje pačioje vietoje surengti didesnį festivalį, pasikveisti daugiau grupių. Mamai, aišku, tokia mintis nepasirodė geniali. Vėliau, atslūgus įspūdžiams, taip pat pradėjome galvoti ir mes.

Entuziazmas išblėso, bei nublanko kalbos ir apie minėtą turą per Lietuvą. Nepavyko surasti pinigų aparatūros nuomai ir pan. – laikai ne patys geriausi..

2. Kokį patį egzotiškiausią pasirodymą prisimeni?

Norėdamas rasti pradžią atsakymui pagoogle’inau internete. Norėjau sužinoti kas gi ta “egzotika”.  Kaip tik šiuo metu vyksta akcija. Trylikiniai – nuo šimtodvidešimtdevynių. Penkiolikiniai – nuo šimtošemdevynių, o septyniolikos kiek daugiau. Taip įdomiai – nuo septyniolikos virš dvie. Žinok, pasimečiau. Nė nežinau ką atsakyt.

3. Kodėl jūs niekada nekartojate? T.y. sugrojate, atsisveikinate ir išeinate.

To priežastis yra visiškai paprasta. Mes tikrai nemanom, kad žmogus šaukiantis “pakartot” išties nori, kad mes vėl darytume tą patį. O jei ir taip – neaišku nuo kurios vietos mums reikėtų pakartot. Tikrai ne nuo soundcheck’o. Neaišku ir ar išeis taip pat.  Kolegos muzikantai prisigalvoja visokių dalykų šiai “bėdai” spręst. Tarkim vokalistas iš lėto pradeda brazdint paskutinės dainos priedainį. Beveik visos mūsų dainos neturi priedainio, taigi mums taip neišeitų. Kiti būna pasiruošę iš anksto ir tą priedainį groja visa grupė kiek greičiau nei prieš tai. Greičiausiai teks sugalvot kokį priedainį. Jei grupė jau žinoma ir “pakartot” šaukia koks 50 000 žmonių, tuomet grupė pamoja tiems penkiasdešimt tūkstančių ir išeina sušniaukšt ar įpūst linksmybės. Tuomet grįžta ir nieko nekartoja. Lyg niekur nieko užsimauna gitaras ir groja kitą pusantros valandos koncertą. Po šitos pusantros valandos žmonės jau šaukia “ačiū” ar ką nors panašaus, kad nepasikartotų vėl tas pats. Kai kurie sugrįžę pagroja porą dar neskambėjusių dainų. Noriu pasakyt, kad dažniausiai nieks nekartoja.Turbūt kartot nelygis. Kadangi mes vis nepagalvojam ir viską pagrojam iki tol kol jau būna vėlu – taip ir išeina. Visai neseniai bandėm negroti “Stargazing” ir visiems meluoti, kad “dabar bus paskutinė daina”, nors pats po kojomis mačiau, kad ten dar yra parašyta “Stargazing”. Bet išėjo taip, kad niekas išvis nieko nešaukė. Apsimelavę nulipom nuo scenos. Po to dar gavom pylos nuo trenerio už tai, kad nepagrojom “Stargazing”.

4. Kokios grupės tau darė didžiausią įtaką ir ko ypač klausai šiuo metu?

Tuomet, kai supratau kokia gali būti muzika aš klausiau “Final Cut”. Pink Floyd albumas kuris sekė po “The Wall”. Tai turbūt ir bus tas albumas kuris mane labiausiai veikia emociškai. Greičiausiai veikia sentimentai. Prieš tai klausiau tai ką duodavo treneris, pasiūlydavo kiti draugai mokykloje. Kažkada labai patiko Placebo. Vilniuje draugai Axis parodė indie ir britpop’ą nors mane labiau traukia ramesnė muzika. The Verve ar Stone Roses klausosi geriau nei Oasis. Negaliu ilgai klausytis OverDrive’ų ir Distortion’ų. Nors dienų būta ir būna visokių.

Grupė kuri padarė didžiausią įtaką yra RADIOHEAD. Įtaką, tik nežinau kam.. greičiausiai viskam. Muzikiniam skoniui, kūrybai.. Mano nuomone tai didžiausia grupė šiuo metu. Galiu pasakoti nemažai kodėl taip manau, bet tai neesmė.

Dar labai klausiau naują Sigur Ros. Užpernai klausiau Arcade Fire. Pernai The National ir Clap Your Hands Say Yeah. Kaip tik dabar klausau Funfarlo. Šiuo metu jie parduoda savo debiutinį albumą už 1$. Gražus albumas..

5. Kas tau yra muzika apskritai ir kodėl ją kuri?

Jau norėjau išpeikti tave už nuobodų klausimą, bet būsiu apsirikęs. Tai esminis klausimas muzikantui. Tačiau, aš negaliu laikyti savęs muzikantu. Šiuo požiūriu būsiu užvėlavęs gerus 15 metelių. Mes išties nedaug laiko skiriame repeticijoms. Ir tai visai nėra laiko trūkumas. Visos tos gausybės band’ų frypėj ir maispeise trūkumas yra požiūris į savo darbą. Pradžioje maniau, kad geros grupės paslaptis yra talentingi muzikantai, kuriems viskas einasi kaip iš pypkės, bet iš tikro tam reikia valios daug dirbti ir tikėjimo tuo ką padirbi. Ir tam reikia nuoširžiai paskirti savo gyvenimą. Jei tu groji grupėje, savo gyvenimą tam paskirti turi visi tavo grupės muzikantai. Tai išties nelengvas uždavinys, nes visiems reikia dar ir kažką užsidirbti. Pavydžiu tiems kurie tiksliai žino ko nori ir to siekia. Iš tiesų, gyvenimui daugiau nieko ir nereikia. Aš muziką kuriu todėl, kad to noriu. Tuo metu visai negalvoju apie to priežastį ar pasekmes. Trūksta racionalumo – žinojimo, kad tai yra mano gyvenimo dalis.

Žiauriai mane išsekinai :) Per šitą laiką sučiulpiau 6 tabletes HOMEOVOX.