Ir vėl apie pinigus ir laimę

Skaitinėju tik vieną užsienietišką blogą apie pinigus (~65000 skaitytojų :), vienas įrašas užkliuvo. Jame ir vėl koks tai tyrimuks apie tai, ar pinigai gali atnešti kiek nors laimės.. ir pasirodo – gali :). Skaityti čia. Trumpos išvados va kokios:

Dr. Miller offered a brief analysis of the survey results, noting a handful of trends, including:

• For many, there is an overlap between expensive purchases and happiness.
• Many people — including myself — find that paying for experiences is more likely to bring happiness than buying physical Stuff.
• Many commenters emphasized the value of thrift in daily life so they could afford to spend on the things that mattered.
• Some people noted that the act of saving money for the future brings them happiness.

Heinekens

Pamenu praeitais metais apie Heinekeno festivalį sužinojau iš kolegų blogerių, kurie taip šauniai aprašė savo įspūdžius. Šį kartą, net praėjus 3 dienoms po festivalio, nesulaukiau nei vieno įrašo, tai brūkštelsiu savąjį.

Kelionė
Iki Gdynios važiuoti ~500 km. Važiavom su manuoju 93 metų Nissan Sunny. Buvo išties lb smagu. Keliai Lenkijoj fantastiški. Gražumo prasme – medžiai šalia kelio, peizažai, pastoviai vingiuoja kelias. Tikrai nenuobodu vairuoti. Važiavom pagrinde geltonais keliais (t.y. ne autostradiniais). Kelionė truko kokį 10 valandų į vieną pusę.

Festivalio organizacijos trupinukai
60 000 žmonių… Daugiausiai turbūt buvo per Kings of Leon koncertą. Atėjom prie scenos likus kokį 20-30 min iki koncerto ir jau buvom priversti stovėti už kokio 100 metrų, nes prieš mus būriavosi tie tūkstančiai.
Atsiskaitymas už maistą, alų ir suvenyrus festivalyje padarytas kuponų sistema (1 kuponas – 3 zlotai), pakankamai patogu (visi kuponai po vieną, nereikia geležinių zlotų skaičiuotis), tik tiek, kad kainos atrodo juokingai mažos  (pvz. alus – 2 kuponai) ir galvoji “O je kai papigiai” :) ir apsigauni.
Negerumas, kad į festivalio teritoriją įleidžia nuo 16h. Iki tol turi kažkur kitur bastytis ir kažką kitko veikt. Bet gerumas,  kad nemokamas autobusas pamėtėja kilometriuką iki jūros ir gali ten pragulėt visą dieną.
Gerumas, kad festivalis turi savo laikraštį, kuris išeina kiekvieną dieną. Negerumas, kad laikraštis lenkų kalba ir tik paskutinis puslapis angliškas, kuriame kviečiama paklausyti lenkiškų grupių, grosiančių tą dieną.

Muzikiniai įspūdžiai
Galvojau, parašysiu, ko negrojo mano taip lauktos grupės.
Arctic Monkeys negrojo va šitos (Liverpoolio esminės dainos):

Kings of Leon nors ir surengę bele kokį pasirodymą visgi nepataikė į mane asmeniškai ir nesugrojo va šitų:

Užtat Moby sugrojo savo “I’m feeling so real” (kurią girdėjau tik iš palapinės), o paauglystės dievukai Prodigy, nors jau stebėtinai susenę ir net juokingi vietom, pagrojo senas geras Poison, Their Law, Outta Space, Diesel Power.

Labai smagumas buvo su Basement Jaxx ir trim juodaodėm vokalistėm, kurios stipriai atsipalaidavusios lb gerą šou surengė. Gossip vokalistė irgi nepasimetus :). Nu, o The Kooks labiau merginom virpino širdis su savo Seaside ir manęs taip stipriai nepakabino. Daugiausiai tūsinau per Arctic Monkeys, kur stovėjom pirmoj eilėj (tiesa, labai labai šone) ir sakė, kad net per teliką didelį mane šokinėjantį rodė :) :P.

Apibendrinant
Įdomi tokia patirtis. Atėjo į galą koks tai atsipalaidavimas. Atitrūkau nuo visų žemiškų reikalų ir pabuvau kur tais Lenkijos gūdumoj, toli nuo namų. Ryt sesė sakė nuotraukų atveš, tai gal indėsim kokį bendrą postą su nuotraukom.

Tarpinis finišas moksluose

Ryt – tarpinis finišas moksluose. Įpusėjau kelią iki psichoterapeuto diplomo. Šias dienas leidau Birštone, baigiamojoje sesijoje, kur pristatinėjome teorinius ir praktinius darbus. Iš pristatymų visai gerų citatų pasirinkau, tai pateikiu jas ir jum:

Besąlyginis kliento priėmimas nėra neleidimas sau jausti neigiamus jausmus kliento atžvilgiu.
*
Stiprus emocinis įsitraukimas sukuria aklas dėmes ir gali tada praleisti svarbius dalykus.
*
Psichosomatiniai klientai pajuda tik tada, kai jie geba suformuluoti psichologinį tikslą ir nutolti nuo koncentravimosi ties simptomu.
*
Alekseičiko daug citavom:

„Gyveni lengvai – gyveni neteisingai“
„Tik mirusios žuvys plaukia pasroviui“
„Atvirumas prasideda nuo konkretumo“
„Labai daug žinome apie ligas ir labai mažai – apie sveikatą“
*
Sartre „Mums buvo pasakyta viskas, išskyrus tai, kaip gyventi“
*
Pasirinkimas man visada yra judesys. (Viena kursiokė)
*
Tikras gydytojas gydo ne ligą, bet ligonį.

Nemunas

Vakar su kursioku Birštone perplaukėm Nemuną. Srovė pasirodo visai nebloga ir nunešė neblogai :). Bet smagums buvo.

O čia kelias dienas prieš tai naujas mindgasmic.com ese skaitinėjau, tai lb neblogus Bobo Dylano žodžius radau: “Kas tie pinigai? Žmogus yra sėkmingas, jei atsikelia ryte, ir eina gult vakare, o tame tarpe daro, ką nori”.

Užporyt jau Heinekens su Arctic Monkeys :). Nuostabi savaitė priešaky.

Dūšiai

Čia tokią knygutę pabaigiau skaityt, angliškai vadinas “Chicken Soup for the Soul”. Parašysiu gal apie ją dar vėliau kiek, o dabar vieną iš istorijų tos knygutės papeistinu.

Jei turėčiau galimybę gyventi iš naujo

Interviu su pagyvenusiais ir nepagydomomis ligomis sergančiais žmonėmis liudija, kad jie dažnai gailisi ne to, ką padarė gyvenime, bet to, ko nepavyko gyvenime jiems padaryti.

Jei gyvenčiau dar vieną kartą, leisčiau sau padaryti daugiau klaidų.
Duočiau sau daugiau laisvės, būčiau lankstesnė.
Elgčiausi kvailiau.
Aš daug ko nepriimčiau taip rimtai.
Aš dažniau rizikuočiau.
Aš daugiau keliaučiau po pasaulį.
Aš dažniau ropščiausi į viršukalnes ir plaukiočiau po maištingas upes. Aš valgyčiau daugiau ledų.
Greičiausiai turėčiau daugiau tikrų sunkumų ir mažiau įsivaizduojamų.
Matote, aš esu iš tų žmonių, kurie yra įpratę gyventi ramų gyvenimą valanda po valandos, para po paros.
Žinoma, turėjau ir aš savo nepamirštamų akimirkų ir jei galėčiau gyventi dar
kartą, pas mane tų akimirkų būtų kur kas daugiau. Greičiausiai man nieko daugiau nereikia, tik tų akimirkų. Jei tik jos eitų viena paskui kitą, o ne kad reikėtų jas rankioti po vieną bėgant metams.
Aš priklausau tai žmonių grupei, kurie niekada namų nepalieka be termometro, termoso, lietpalčio ir parašiuto.
Jei turėčiau šansą viską pakartoti, į savo gyvenimo kelionę išvykčiau lengvesnė.
Jei gyvenčiau dar kartą, vaikščiočiau basa nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Aš dažniau lankyčiausi šokiuose.
Aš dažniau pramogaučiau karuselių parkuose.
Aš surinkčiau daugiau ramunėlių laukuose.
Nadin Steir (85 metai).

Interviu su Flamingo Žilvinu.

Po įrašo apie Brainerius dar kažko trūko viduj. Pamąsčiau, kaip čia pratęst tradiciją, iš ko dar interviu norėčiau paimt ir tada prisiminiau Flamingo. Labai klausau jų gyvo DVD, kurio muzikinį turinį nemokamai galima parsisiųsti čia. Apie jų koncertą Kauno Pasakoj (gyvas dar tas klubas???) rašiau seniau kažkada. Jie groja maždaug taip:

Žodžiu, bene geriausia šiuo metu man LT grupė ir džiaugiuosi, kad savo bloge pavyko patalpinti interviu su jų frontman’u (suprask, vokalistu) Žilvinu (žr. nuotrauką). Gero skaitymo! Visiems Flamingo vyrukams ir jų treneriui Tomui – visokeriopos sėkmės.

Praėjo tikrai daug laiko kol prisiruošiau tau atsakyti. Atsiprašau. Rašyti man labai sunku. Neišmokau greitai skleisti minčių raštu. Žodžiu, beje, situacija panaši. Gal todėl, kad nesimokau. Prie bokalo kažkaip sekasi geriau. Tiksliau po bokalo. Žodžiu, dar kart sorry. Taigi,

1. Esu sužavėtas idėja surengti koncertą mamai per Motinos dieną. Kaip kilo tokia mintis? Kaip pats koncertas? Gal buvo kažkas ypatingo jame, nes vis tiek – mamai?

Buvo minčių šią vasarą pasidaryti turą per Lietuvos miestelius įdomiose vietose. Visi supratom, kad būtinai pagrosim kaime kur gyvena mano tėvai. Mūsų treneris Tomas labai mėgsta koncertus susieti su kokiomis nors kalendorinėmis datomis. Šventėmis, gimtadieniais ir panašiai. Turbūt iš vadybinės pusės tai pasiteisinantis dalykas. Mažų mažiausiai lengviau atsiminti dieną kurią vyks koncertas. Kadangi pas mus grupėje tikrai neretai pasieiškia didesni ar mažesni organizaciniai nesusipratimai (dėl repeticijų laiko, koncertų datų, souncheck’o valandos ir t.t.) šiuo konkrečiu atveju visi žinojom, kad koncertas vyks motinos dienos proga. Iš mokyklos laikų žinant jog motinos diena visuomet švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį – nesunku sužinoti kokia gi tai bus diena gegužės. Vėliau pamiršus – pakaks vėl prisiminti seniai žinomus dalykus. Kita vertus pagroti mamai jos pačios kieme išties gera.

Koncertas pavyko turbūt geriau nei visi tikėjomės. Atvažiavę su instrumentais radome suręstą sceną, suoliukus žiūrovams. Už tai ačiū tėčiui ir broliui. Su įgarsinimu nebuvo jokių problemų. Taip būna visuomet kai mums pededa Omenas ir Arnas. Susirinko daug žmonių. Draugai, pasipuošę kaimynai. Oras buvo nuostabus kaip ir visas vakaras. Mama turėjo nemažai rūpesčių kurie visuomet neišvengiami šeimininkėms. Bet, iš esmės, viskas pavyko. Užsimezgė mintis dar šią vasarą toje pačioje vietoje surengti didesnį festivalį, pasikveisti daugiau grupių. Mamai, aišku, tokia mintis nepasirodė geniali. Vėliau, atslūgus įspūdžiams, taip pat pradėjome galvoti ir mes.

Entuziazmas išblėso, bei nublanko kalbos ir apie minėtą turą per Lietuvą. Nepavyko surasti pinigų aparatūros nuomai ir pan. – laikai ne patys geriausi..

2. Kokį patį egzotiškiausią pasirodymą prisimeni?

Norėdamas rasti pradžią atsakymui pagoogle’inau internete. Norėjau sužinoti kas gi ta “egzotika”.  Kaip tik šiuo metu vyksta akcija. Trylikiniai – nuo šimtodvidešimtdevynių. Penkiolikiniai – nuo šimtošemdevynių, o septyniolikos kiek daugiau. Taip įdomiai – nuo septyniolikos virš dvie. Žinok, pasimečiau. Nė nežinau ką atsakyt.

3. Kodėl jūs niekada nekartojate? T.y. sugrojate, atsisveikinate ir išeinate.

To priežastis yra visiškai paprasta. Mes tikrai nemanom, kad žmogus šaukiantis “pakartot” išties nori, kad mes vėl darytume tą patį. O jei ir taip – neaišku nuo kurios vietos mums reikėtų pakartot. Tikrai ne nuo soundcheck’o. Neaišku ir ar išeis taip pat.  Kolegos muzikantai prisigalvoja visokių dalykų šiai “bėdai” spręst. Tarkim vokalistas iš lėto pradeda brazdint paskutinės dainos priedainį. Beveik visos mūsų dainos neturi priedainio, taigi mums taip neišeitų. Kiti būna pasiruošę iš anksto ir tą priedainį groja visa grupė kiek greičiau nei prieš tai. Greičiausiai teks sugalvot kokį priedainį. Jei grupė jau žinoma ir “pakartot” šaukia koks 50 000 žmonių, tuomet grupė pamoja tiems penkiasdešimt tūkstančių ir išeina sušniaukšt ar įpūst linksmybės. Tuomet grįžta ir nieko nekartoja. Lyg niekur nieko užsimauna gitaras ir groja kitą pusantros valandos koncertą. Po šitos pusantros valandos žmonės jau šaukia “ačiū” ar ką nors panašaus, kad nepasikartotų vėl tas pats. Kai kurie sugrįžę pagroja porą dar neskambėjusių dainų. Noriu pasakyt, kad dažniausiai nieks nekartoja.Turbūt kartot nelygis. Kadangi mes vis nepagalvojam ir viską pagrojam iki tol kol jau būna vėlu – taip ir išeina. Visai neseniai bandėm negroti “Stargazing” ir visiems meluoti, kad “dabar bus paskutinė daina”, nors pats po kojomis mačiau, kad ten dar yra parašyta “Stargazing”. Bet išėjo taip, kad niekas išvis nieko nešaukė. Apsimelavę nulipom nuo scenos. Po to dar gavom pylos nuo trenerio už tai, kad nepagrojom “Stargazing”.

4. Kokios grupės tau darė didžiausią įtaką ir ko ypač klausai šiuo metu?

Tuomet, kai supratau kokia gali būti muzika aš klausiau “Final Cut”. Pink Floyd albumas kuris sekė po “The Wall”. Tai turbūt ir bus tas albumas kuris mane labiausiai veikia emociškai. Greičiausiai veikia sentimentai. Prieš tai klausiau tai ką duodavo treneris, pasiūlydavo kiti draugai mokykloje. Kažkada labai patiko Placebo. Vilniuje draugai Axis parodė indie ir britpop’ą nors mane labiau traukia ramesnė muzika. The Verve ar Stone Roses klausosi geriau nei Oasis. Negaliu ilgai klausytis OverDrive’ų ir Distortion’ų. Nors dienų būta ir būna visokių.

Grupė kuri padarė didžiausią įtaką yra RADIOHEAD. Įtaką, tik nežinau kam.. greičiausiai viskam. Muzikiniam skoniui, kūrybai.. Mano nuomone tai didžiausia grupė šiuo metu. Galiu pasakoti nemažai kodėl taip manau, bet tai neesmė.

Dar labai klausiau naują Sigur Ros. Užpernai klausiau Arcade Fire. Pernai The National ir Clap Your Hands Say Yeah. Kaip tik dabar klausau Funfarlo. Šiuo metu jie parduoda savo debiutinį albumą už 1$. Gražus albumas..

5. Kas tau yra muzika apskritai ir kodėl ją kuri?

Jau norėjau išpeikti tave už nuobodų klausimą, bet būsiu apsirikęs. Tai esminis klausimas muzikantui. Tačiau, aš negaliu laikyti savęs muzikantu. Šiuo požiūriu būsiu užvėlavęs gerus 15 metelių. Mes išties nedaug laiko skiriame repeticijoms. Ir tai visai nėra laiko trūkumas. Visos tos gausybės band’ų frypėj ir maispeise trūkumas yra požiūris į savo darbą. Pradžioje maniau, kad geros grupės paslaptis yra talentingi muzikantai, kuriems viskas einasi kaip iš pypkės, bet iš tikro tam reikia valios daug dirbti ir tikėjimo tuo ką padirbi. Ir tam reikia nuoširžiai paskirti savo gyvenimą. Jei tu groji grupėje, savo gyvenimą tam paskirti turi visi tavo grupės muzikantai. Tai išties nelengvas uždavinys, nes visiems reikia dar ir kažką užsidirbti. Pavydžiu tiems kurie tiksliai žino ko nori ir to siekia. Iš tiesų, gyvenimui daugiau nieko ir nereikia. Aš muziką kuriu todėl, kad to noriu. Tuo metu visai negalvoju apie to priežastį ar pasekmes. Trūksta racionalumo – žinojimo, kad tai yra mano gyvenimo dalis.

Žiauriai mane išsekinai :) Per šitą laiką sučiulpiau 6 tabletes HOMEOVOX.

Esame virtualios išpažinties karta?

Pirmadienį pasirodžiusiame žurnalo “Veidas” numeryje yra ir trumpas mano komentaras apie socialinius tinklus. Straipsnio pradžia čia.
Malonums, kad kiek žemiau po mano komentaro yra ir p.Tereškinas. Garbė. O, tiesa, dar kiek žemiau manęs puikuojasi ir kolegos Karolio komentaras.

Realiai tai daug vargau su žurnalistės klausimais, tai jei netingėsit skaityt – sudedu visus savo atsakymus, mažu įdomaus ką rasit.

1. Socialiniuose tinkluose (Facebook, Twitter, Frype) viena labai populiarių funkcijų – parašyti, ką veikiame ar apie ką galvojame. Kai kurie vartotojai šias žinutes („Toma kepa blynus. Mmmmm … :) ) atnaujina kas keletą valandų. Kodėl norisi rašyti tokias detales, kurios, atrodytų, nėra reikšmingos?

Pirmas atsakymas, kuris ateina į galvą – žmonėms norisi išvengti sunkaus vienišumo jausmo. Egzistenciškai žiūrint, kiekvienas iš mūsų gyvename savo atskirame pasaulyje ir pabūti su kažkuo, susilieti nėra jau taip lengva. Tiek norintis, kad jį „sekiotų“, tiek „sekiotojas“, užsiimdami šia veikla, jaučiasi kartu ir, tikėtina, bent tą akimirką išvengia vienatvės. Na, o žinučių reikšmingumo faktas čia visai nereikšmingas, daug svarbiau bet kokios detalės žinojimas apie „sekiojamąjį“…

2. Ar esame vienišesni, nei kitos kartos, gyvenę prieš mus? Juk prieš keliasdešimt metų tokių galimybių skelbti buitines ir asmenines detales vietai (pvz., 200 kontaktų) neturėjome? Ar mūsų karta skiriasi, nuo prieš tai buvusių?

Sunku atsakyti į tokį klausimą. Neteko skaityti tyrimų, kurie būtų bandę palyginti vienišumo jausmą skirtingose kartose. Greičiausiai prieš mus gyvenusioms kartoms buvo daug svarbesnis bendruomeniškumo jausmas ir reikėjo burtis į bendruomenes tam, kad išliktum. Kelios kartos gyvendavo vienoje šeimoje. Mūsų kasdienybėje jau nebe taip svarbu būti šeimoje, kad galėtum išlikti. Populiarėja branduolinės šeimos ar netgi apskritai – gyvenimas nesusituokus. Gaudamas kiek didesnį nei vidutinį atlyginimą, tampi finansiškai laisvas ir neįpareigotas būti dar su kažkuo. Tai kartu ir išlaisvina, ir padaro šeimą nebe tokia būtina. Apibendrinant, seniau žmonėms nereikėdavo jokių „Opel Calibra“ fanų klubų vien dėl to, kad jie gyvendavo tvirtoje šeimoje.

3. Teko skaityti, kad noras visiems pranešinėti apie savo mintis ir veiksmus yra iš dalies „žvaigždės“ sindromas: norime būti svarbūs ir matomi, nors ir neturime didelių pasiekimų. Kokiems žmoniems J būdingiausias polinkis viešai eksponuoti savo privatų gyvenimą?

Pagalvojau apie populiariausius žurnalus Lietuvoje. Įtariu, kad net ir „Veidą“ nurungia „Žmonės“. O pastorojo turinys juk išvien privataus įžymybių gyvenimo eksponavimas ir net ne tiek tekstu, kiek vaizdais. Tad, verta nepamiršti, kad visuomenėje yra pakankamai didelė privataus gyvenimo paklausa. Blogą rašantis žmogus norom nenorom yra priverstas atsižvelgti į šią paklausą ir spręsti, kokią poziciją užims jos atžvilgiu, kiek labai atsivers. Yra tekę skaityti pakankamai populiarų blogų, kurių autoriai atsiveria labai mažai, o yra tekę skaityti ir labai atvirai apie save pasakojančių žmonių blogus.

Na, o žmonių tipas taip paprastai atrodo dvejopas: arba tai labai drąsūs žmonės, kurie nebijo atverti savo vidinio, privataus pasaulio ir jį parodyti, tačiau daro tai apmąstę ir pasvėrę, arba tai nebrandūs žmonės, kurie padarys bet ką dėl populiarumo ir kurie sunkiai skiria ribas tarp to, kas vieša ir to, kas privatu.

4. Ar skelbti savo asmenines detales viešai – narciziškumas?

Wikipedia apie narcisizmą rašo taip: tai asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Terminas neretai naudojamas neigiama, kritiška prasme, pabrėžiant asmens tuštybę, puikybę, egoizmą ar paprastą savanaudiškumą. Tad, iš vienos pusės blogo autorius siekia dėmesio, siekia pripažinimo, prenumeratorių, tačiau iš kitos pusės blogo rašytojas nėra toks jau savanaudis. Jis negauna už šią veiklą pajamų, turėdamas populiarų blogą, gali pareklamuoti kokį nors renginį nemokamai ir t.t. Taip supaprastinti, kad pasiryžimas atskleisti savo asmenines detales viešai yra narcisizmas nesiryžčiau.

5. Kada toks detalių viešinimas yra naudingas, o kada – žalingas?

Sakykime, savo bloge paskelbi gyvenamosios vietos adresą. Galbūt ir sulauksi netikėtų svečių, tačiau gali sulaukti ir netikėtų priešų. Kažkas panašaus ir su vidiniais išgyvenimais. Atveri juos ir gali rasti nepažįstamą bendramintį, tačiau gali susilaukti ir neprašytos kompanijos, kuri išniekins subtilius išgyvenimus.

6. Kokiems žmonėms sudėtingiausia atlikti savicenzūrą? Ar teko susidurti, su  virtualioje erdvėje „nudegusiais“ atvejais, kurie atskleidė per daug?

Neseniai skaičiau Dalai Lamos knygą „Laimės menas. Gyvenimo knyga“. Ten jis labai įdomiai prisipažįsta, kad yra be galo atviras visiems. Kad išėjęs iš kokio Tibeto valdžios posėdžio jis gali net konfidencialius dalykus pasakyti valytojui ir t.t. Sunku atsakyti į klausimą – kiek yra normalu atsiverti ir ko jau reiktų nesakyti. Kiekvienas žmogus pasveria ir kiekvienas „nudega“ individualiai, iš to mokosi ir įgyja vertingą patirtį. Išeitų, kad sudėtingiausia savicenzūrą yra atlikti neturintiems „nudegimo“ patirties žmonėms. Su ryškiais tokio reiškinio atvejais, kuriuos prisiminčiau, susidurti neteko.

7. Ar virtualių socialinių tinklų gimimas – visuomenės pokytis? Tie patys, kurie anksčiau degindavo dienoraščius, šiandien juos publikuoja (juk Twitteris irgi savotiškas dienoraštis, jau nekalbu apie blog’us)?

Nesu rašęs dienoraščio seniau ir tuo labiau nesu jo deginęs, todėl nemanau, kad teisinga absoliutinti, jog visi pasaulio blogeriai pradėjo nuo popierinių dienoraščių rašymo. Šių laikų socialinius tinklus geriausiai apibūdina Youtube šūkis „Broadcast yourself“ (liet. Transliuok save). Visi rašantys ir užsiima savęs, savo minčių transliavimu. Teko žiūrėti jau pakankamai seną filmą, kuriame buvo rodomas seniau JAV gyvavęs reiškinys – transliuoti save radijo eteryje (turint primityvų radijo siųstuvą). Atsiradus šiuolaikinėms technologijoms, toks transliavimas tapo daug paprastesnis. Manau, kiekvienam žmogui yra svarbu susilaukti dėmesio, pripažinimo, jaustis vertam ir svarbiam – jei pavyksta rašyti sėkmingą blogą, tai iš dalies šie poreikiai ir patenkinami. Tad, blogo rašymas arba savęs transliavimas skirtas visų pirma tam, kad tavęs kažkas klausytų. Tai nėra autorašymas arba terapija rašymu.

8. Kada galima manyti, kad socialinių tinklų vartojimas (tiek rašymas, tiek skaitymas) tampa psichologiškai žalingas? Ar tai gali išsivystyti į priklausomybę?

Atsakymas paprastas – jei toks bendravimas tampa vieninteliu ir užgožia visą likusį gyvenimą.

9. Pasigirsta nuomonių, kad virtualus bendravimas daliai žmonių atstoja tikrąjį. Ar tikrai? Ar tai pavojinga? Antra vertus, galbūt kitaip negali būti, galbūt toks bendravimas padiktuotas mūsų gyvenimo būdo?

Bendrauti virtualiai yra saugu. Niekas nesėdi šalia ir nemato, kaip tu atrodai, negali tavęs užuosti, paliesti. Sėdint prie kompiuterio, nereikia rūpintis burnos kvapu ar makiažu. Be to, virtualus pasaulis atveria daug laisvės savęs tyrinėjimui, eksperimentavimui. Kad ir A.Tereškinas savo bloge gali į šuns dienas išdėti R.Dagį dėl jo riboto požiūrio į tam tikrus socialinius reiškinius ir didelis klausimas, ar jis tokiais pat žodžiais tai sugebėtų padaryti realybėje, akis į akį. Tad, jei randi pakankamai saugią nišą, kurioje jautiesi pats sau ponas, kurioje nekyla per daug nerimo ir kurioje galima elgtis pakankamai laisvai – kam tada eiti kažkur kitur?

10. Vertinant nuoširdumo požiūriu – galbūt kai kas nuoširdesnis, bendraudamas raštu?

Jei tęsti prieš tai klausime išsakytą mintį, kai žmogus jaučiasi saugiau, tai ir atsiveria labiau. Kad ir aš. Pasirinkau šį interviu atlikti ne telefonu, o elektroniniu paštu. Taip susikūriau sau saugesnę atmosferą, pasigriebiau daugiau laiko apmąstymams ir t.t. Tad, kartais bloge žmogus atrodo labai nuoširdus ir atviras, o gatvėje gali būti susikaustęs, suvaržytas.

11. Turiu keletą draugų, kurie mieliau renkasi bendravimą raštu, o ne žodžiu (pvz. Jiems patinka susirašinėti Skype, užuot susiskambinus). Gal esame rašto žmonės, taisome, ką rašome, ar nebemokame minčių reikšti „gyvai“?

Čia būtų verta pasidomėti pačiais draugais, kodėl jiems rašymas priimtinesnis nei pokalbis. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad, turėdamas mobilaus operatoriaus planą su nemokamomis sms, daugiau bendravau sms, o kai gavau kiek tai ten valandų nemokamų pokalbių – įpratau daugiau kalbėtis. Vadinasi, pasirinkimas bendrauti vienaip ar kitaip priklauso nuo daugelio dalykų, kartais net ir finansinių…

12. Apie savo dieną praneša tiek politikai, tiek namų šeimininkės. Kuo skiriasi šių žmonių motyvai?

Tiek politikai, tiek namų šeimininkės užsiima savęs transliavimu. Kai A.Zuokas įtaisė savo darbo kabinete internetinę kamerą (tai buvo pakankamai seniai), greičiausiai norėjo parodyti, kaip skaidriai jis dirba. Kiti politikai gali ieškoti papildomos erdvės politinei diskusijai. Namų šeimininkės viso šito nesiektų. Jos galbūt norėtų pasidalinti savo receptais, papasakoti kasdienybę, rasti bendraminčių. Na, o vienijantis abiejų profesijų motyvas būtų noras būti kartu.

13. Kartais žmogus rašo, „Mildai labai labai liūdna…“ „Milda bijo…“ , nors gyvai to ir nesako savo artimiesiems. Kodėl paskelbti 200 kontaktų savo būklę atrodo lengviau, nei pasakyti žodžiu tiems, kurie šalia? Kokie žmogaus, kuris skelbia tokias žinutes, lūkesčiai?

Atskleisti savo emocijas yra intymu. Arti esantys žmonės dvasine prasme tokio atsiskleidimo metu gali padaryti mums didelę įtaką, nes mes prieš juos tarsi apsinuoginame. Čia taip pat ir kontrolės klausimas. Jei iš tų 200 kontaktų imsi vieną po kito gauti neigiamą grįžtamąjį ryšį į savo atsivėrimą – išjungsi kompiuterį po kokio trečio ir tiek. O jei artimas žmogus pasakys kažką neigiamo – nuo jo taip lengvai nepabėgsi. O tokio žmogaus lūkesčiai, manyčiau, susideda iš nenoro rizikuoti nuoširdžiai atsiveriant vienam artimam žmogui ir noro gauti nuoširdų palaikymą iš tariamų artimųjų.

14. Galbūt šiandien virtualus bendravimas daliai žmonių tampa vieninteliu būdu bendrauti – juk didelė dalis žmonių didžiąją dalį dienos praleidžia prie kompiuterio? Kokiais aspektais šis bendravimas (raštu, internete) yra nepilnavertis, vertinant psichologiniu, dvasiniu požiūriu?

Internete mažai dalyvauja kūnas, o kūnas yra iš tikrųjų daug. Nuoširdus, ilgas ir gilus žmogaus apkabinimas, kai jis verkia yra vertas daug daugiau nei visi jam per Skype išsakyti paguodos žodžiai. Būtent šito internetui ir trūksta – kūniškumo…

15. Šiek tiek skaičiau Jūsų blogą. Rašote, kad išsitrynėte iš Skype ir nenaudojate Facebook. Kodėl?

Skype atsisakymo priežastys buvo pakankamai paprastos. Gan daug laiko prie kompiuterio praleidžiu dirbdamas, o per Skype kalbinantys tik blaškydavo dėmesį. Po OS perinstaliavimo pamiršau padaryti, kad Skype pasileistų kompiuteriui startuojant ir pamačiau, kad šios programos man praktiškai nebereikia… Tad ir atkrito taip natūraliai. O Facebook taip ir nepabandžiau, neturėjau jokio poreikio. Užtenka blogo ir jo skaitytojų.

p.s. kas perskaitėt iki čia – esat malačiai :)

Kai mašina daro cik cik cik cik cik…

Šiandien buvo gers prikols. Aprašysiu jum jį.

Po intensyvaus užpakalio naudojimo savaitgalį (kelionė dviračiu) pirmadienį į darbus išsiruošiau su savo Sunny. Važiuoju sau patenkints, saulutė švieč, muzikos klausau, langs pradaryts biški. Tik staiga nutilo muzika ir girdžiu tokį “cik cik cik cik cik”. Sulėtinu važiavimą ir cik cik sulėtėja, pagreitinu – pagreitėja. “OK” galvoju “kažkas su ratu”. Ir dar galvoju “velnia, juk į Lenkiją greit važiuot, remontui laiko nėra.. p***a…”.

Pasistačiau mašiną, einu į darbą, galvoju reik tetei paskambint. Sakau “Tete, man mašinos rats daro cik cik cik cik cik” :). Tetis sako “Čia žinok turbūt akmenuks bus padangos protektoriui” :) Aš aišku nepatikėjau, kad ant tiek paprasta viskas ir kai akmenuką radau žirnio dydžio, galvojau, kad nesąmonė, jog toks mažiuks, tokį garsą gal skleist – bet akurat :)

Tai, ačiū Tetei. Ir atsiminkit visi vairuotojai, kad gal ir tokių gedimų būt ;). Čia į rubriką – kaip Tims mokos mašina važinėt, kai jam jau 27 :)

Kaunas – Gelgaudiškis – Šakiai – Kaunas

Panorau pažiet ar nepaisant užaugusio pilvuko vis dar turiu jėgos. 160 km kažkur išėjo. Išvažiavau vakar (06.13) prieš devynias, grįžau po devynių :). Nusikaliau kaip ciuckis (čia tėvai šitą vartoj), bet viduj daug laimės buvo, kad… vis dar sugebu. Į priekį biški priešpriešinis vėjas ir kokį 15 km žvyrkelio, o paskui siunčiau oro bučinius ES ženklui apie kelio rekonstrukciją, kuris man davė kitus 15 km žemėlapyje nepažymėto asfalto naujutėlaičio :).

Už Pavilkyjo aptikau, kad ir tokių dalykų LT yra :)

Na, o prie pat Gelgaudiškio labai pralinksimo autoserviso darbuotojai :)

Kelionės tikslas buvo pamatyt Gelgaudiškį. Sumąsčiau, kad jei jau esu Lietuvis, tai reikia apsilankyt visuose Lietuvos miestuose (pageidautina dviračiu :). Tai ne tiek jau baisiai daug ir liko.
Kelionės metu suvalgau Nemateko Tai Topų už 11,98. Tai sumąsčiau bevažiuodams, kad jie yra kaip maži pistoniukai, kurie nuein tiesiai į kojas ir priverč jas pumpuot pedalus.. Dar kažkaip užsidėjau Napoleono Hillo paklausyt per plejerį, tai tas ir pridavė motyvacijos su visais persistence ir t.t.
Labai gerą atradau, kad reik sveikintis su visais dviratininkais. Linkteli galvą, sakai “labą dieną” ir dažniausiai jie atsako tuo pačiu. Ir dar – jei jau žiūri iš kokios sodybos žmonės į tave, irgi yra gražu pamojuot ranka.
Į visus kalnus įvažiavau su dviračiu, nesistūmiau, didžiausia pagunda buvo finišuojant Savanorių kalnas, tai kurį laiką myniau stačiom 4 bėgiu (iš 7), bet paskui įmečiau antrą ir myniau po truputį sėdom. Tai koks tai berniuks su TREKu aplenkė dar žemesniu bėgiu važiuodams ir mindams kaip pašėlęs, o jo kolega (ar kolegė) taip ir nepasivijo manęs ;). Tai kai aplenkė pagalvojau, kad tu žinotum kelintą aš jau km minu šiandien…

O svarbiausias dalykas, kurio išmokau vakar, tai važiuoti neskubant. Neturėjau jokio tikslo įveikt atstumą kuo greičiau. Išvažiavau ir tiek, pasiėmiau liemenę ryškią ir šviesas ant dviračio, jei susivėlinčiau. Labai gėris yra ramus važiavimas dviračiu. Gaila, kad tik dabar to pradedu mokytis.

Svečio įrašų savaitės apibendrinims

Nu ką. Patenkints. Nesitikėjau, bet pasijutau, jog mano bloge šeimininkauja kiti ir buvau maloniai nustebints. Tiesą sakant, šiek tiek pailsėjau nuo blogo. Nereikėjo taip stipriai gilintis į komentarus ar įrašus, stebėjau viską pasyviai ir tiek. Rekomenduoju šį reikalą biški pavargusiems blogeriams :)

Anyway, jei kas nespėjot atsiųsti svečio įrašų per tam skirtą specialią savaitę – siųskit bet kada :) Jei tiks, įdėsiu.